Filmai
Adomas nori būti žmogumi

1959, Lietuva, drama, 87 min.

Režisierius: Vytautas Žalakevičius
Scenarijaus autoriai: Vytautas Sirijos Gira, Vytautas Žalakevičius, pagal Vytauto Sirijos Giros apysaką „Buenos Aires“
Operatorius: Algimantas Mockus
Vaidina: Vytautas Puodžiukaitis, Audronė Bajerčiūtė, Juozas Miltinis, Stasys Petronaitis, Valentinas Derkintis, Vaclovas Blėdis, Donatas Banionis, Dana Rutkutė ir kt.

Ikikarinis Kaunas. Pagrindinis filmo herojus – Adomas. Jaunas gražus vyras, turintis dailią merginą Liucę. Tačiau jis neturtingas, neturi nei darbo, nei pastogės. Adomas glaudžiasi senoje baržoje, pas keistuolį Kapitoną, kurio vaidmenį sukūrė legendinis lietuvių teatro režisierius Juozas Miltinis. Adomas ir Liucė svajoja išvykti į tolimą egzotišką Amerikos šalį, kur pasibaigtų jų pilnas nepriteklių egzistavimas, kur išsipildytų jų gražaus gyvenimo fantazijos. Adomui pagaliau pavyksta įsidarbinti emigracijos biure, ir pradėti kaupti pinigus bilietui į Buenos Aires, tačiau, vargu, ar svajonėms lemta išsipildyti.
„Adomas nori būti žmogumi“ – pirmasis meniškai vientisas ir reikšmingas lietuvių vaidybinis filmas. (...) V. Žalakevičius, apsuptas talentingų žmonių kolektyvo (čia pirmąkart kine triumfuoja modernus psichologinis Panevėžio teatrinės mokyklos stilius), gebėjo suderinti skirtingas įtakas į vientisą, autorinį, retro miglelės kiek paliestą ir todėl beveik nesenstantį savarankišką kūrinį. Buitiniame tų metų sovietų kino fone „Adomas nori būti žmogumi“ darė nelauktą grynai europinio filmo įspūdį“, – rašė apie šią juostą žinomas lietuvių kino kritikas Saulius Macaitis.

Vytautas Žalakevičius (g. 1930, Kaune – m. 1996, Vilniuje) – lietuvių kino režisierius, scenaristas. Viena ryškiausių, talentingiausių, nors ir prieštaringai vertinamų, Lietuvos kino asmenybių. 1956 m. baigė režisūros specialybę VGIK'e (Rusijos valstybiniame kinematografijos institute)  ir sukūrė debiutinę juostą „Skenduolis“, P. Cvirkos novelės ekranizaciją. Dirbo Lietuvos kino studijos meno vadovu, direktoriumi, Valstybinio kinematografijos komiteto pirmininko pavaduotoju. 1974–1980 m. gyveno Maskvoje: dėstė Aukštuosiuose režisūros kursuose, statė filmus „Mosfilmo“ kino studijoje.  1991 m. kartu su Kęstu Petruliu įsteigė kino studiją „2000“.  Sukūrė filmus: „Adomas nori būti žmogumi“ (1959), „Vienos dienos kronika“ (1963), „Niekas nenorėjo mirti“ (1965), „Visa teisybė apie Kolumbą“ (1970), „Tas saldus žodis laisvė“ (1972), „Avarija“ (1973), „Kentaurai“ (1979), „Nepažįstamo žmogaus pasakojimas“ (1980), „Atsiprašau“ (1982), „Savaitgalis pragare“ (1987), „Žvėris, iškylantis iš jūros“(1992) ir kt.
 
Aš esu

1990, Lietuva, poetinė apysaka, 69 min.

Scenarijaus autoriai ir režisieriai: Romualdas Lileikis, Stasys Motiejūnas; Aneliaus Markevičiaus apysakos „Požemių vaiduokliai“ motyvais.
Operatorius: Viktoras Radzevičius
Vaidina: Giedrius Čaikauskas, Rūta Staliliūnaitė, Nelė Savičenko, Vladas Bagdonas, Povilas Budrys, Mingailė Kazlauskaitė, Aleksas Burnickas, Zenonas Ročys, Jurijus Grigaravičius ir kt.

Apdovanotas: 1990 Kosta do Estorilio (Portugalija) tarptautinio kino festivalio pagrindinis prizas „Aukso žuvėdra“.

Vilniaus senamiestyje gyvena Jonas, audringos dramatiškos vaizduotės berniukas. Gyvena su senele, ilgisi motinos, bet ji vis kažkaip išslysta ir iš namų, ir iš vaiko regos lauko. Tėvo neturi ir neturėjo (senelė švelniai ironizuoja: „Tu iš šventosios dvasios“). Mieste vyksta nesuvokiamos permainos, apstu žmonių su žvakelėmis, nešami karstai – gal užuomina į Nepriklausomybės atgavimo dramatizmą? Jonukas siurbia į save aplinkui kunkuliuojantį gyvenimą, kai kuriuos žmones matydamas keliais veidais. Jį traukia praeitis, sustingęs varpas, kurį reikia įsiūbuoti, kankina visai nevaikiškos egzistencinės problemos. Ar kelionė prie jūros reikš išsivadavimą, ar balta figūra, ateinanti per kopas – motina, susivienijimas su ja? Filmas neatsako.

Nors pagrindinis filmo herojus – vaikas, filmas „Aš esu“ kategoriškai išsiskiria iš pakankamai gausių lietuvių filmų apie vaikų pasaulį. Pagal nuotykinę ir dar ateistinių niuansų apysakaitę juostos autoriai, tarsi paties besikeičiančio laiko genami, suimprovizavo visai kitą kūrinį, imponuojantį savo subtilumu, prasmingomis mįslėmis bei neišsisakymu iki galo. Jo adresatas pirmiausiai tapo suaugęs žmogus. „Aš esu“ – gal ne vien ankstyvas Jonuko, bet visos lietuvių tautos įsisąmoninimas, o nerimas, lydintis kone kiekvieną filmo kadrą, reiškia ir skausmingą dvejonę dėl ateities.
Ekrane regi dar vieną visavertį, gal net autorių patį mylimiausią personažą. Tai gyvybe trykštantis Vilniaus senamiestis. Net jeigu, laikui bėgant, pagrindinė „Aš esu“ problematika bus išanalizuota ir giliau, filmas visuomet išliks lietuvių kino aktyve kaip aistringas meninis šios egzistavimo zonos dokumentas. Tai dar ne turčių, o normalių piliečių terpė, neišniekinta reklamos, beskonių fantazijų, tai vieta, kurioje žmonės gimsta, kad suvoktų ir juos kada nors paliesiančią mirtį, kaip suvokė Jonukas. Tai vieta, kur keistoje dinamikoje greta tebepulsuoja dabartis ir istorija, kurios unikalumo dar nesugriovė turistinis glaistas, kuri mums tokia – viena.
Saulius Macaitis

Romualdas Lileikis (g. 1959, Vilniuje) – kino režisierius, poetas, muzikas. Studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (tuometinėje Valstybinėje konservatorijoje), Vilniaus universitete baigė lituanistiką. Sukūrė dokumentines juostas: „Olandų gatvė“, „Anapus“ (1995) apie žydų poetą Menkė Katzą, „K+M+B” (2001) apie Užupio šventes, „Saša“ (2006) apie Užupio senbuvį, “Dangaus šėšėlis“ (2008, Lietuvos kinematografininkų sąjungos premija) apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį ir poetišką vaidybinį filmą apie vaiko vidinį pasaulį „Aš esu“ (1990), pelniusį pagrindinį prizą Tarptautiniame kino festivalyje Portugalijoje. R. Lileikis išleido tris kompaktinius diskus: „Kiaulės sakmė” (kartu su kompozitoriumi Audriumi Balsiu), „Evangelija nuo Romo”, „Requiem” (kartu su kompozitoriumi Kipru Mašanausku). 
Kai aš mažas buvau

1968, Lietuva, kino apysaka, 70 min.

Režisierius: Algirdas Araminas
Scenarijaus autoriai: Icchokas Meras, Algirdas Araminas; Mati Unto apysakos „Lik sveikas, rudas katine“ motyvais.
Operatorius: Donatas Pečiūra
Vaidina: Linas Kriščiūnas, Julija Kavaliauskaitė, Elena Remišauskienė, Elena Savukynaitė, Gediminas Karka, Juozas Miltinis, Kazimieras Valaitis, Henrika Hokušaitė, Bronius Babkauskas, Vytautas Kernagis, Jonas Kavaliauskas, Dalia Krikščiūnaitė ir kt.
 
Abiturientai Eglė ir Tomas, pasidavę neaiškiam impulsui, pabėga iš formalios ekskursijos po muziejų. Juodu palankiai priima žirgyno sargas, leidžia net pajodinėti. Deja, namie Tomo su senoviškais pamokymais laukia teta, o mokykloje – chemijos dvejetas. Eglės ir Tomo draugystė rutuliojasi toliau, kol herojės, bandančios piešti, neima mokyti dailininkas profesionalas. Tomo vaizduotė kunkuliuoja, jis išgyvena pavydo kančias, nori su įtariamu konkurentu pasikalbėti „vyriškai“, bet tik pasigeria, ir jį, kad nejaudintų tetos, nakčiai priglaudžia kaimynė, pantomimos aktorė Gina. Ar jaunieji herojai gavo po pirmąją gyvenimo pamoką, lieka neaišku. Jiedviem susitikus, Eglė su moterišku išmintingumu žengia pirmąjį susitaikymo žingsnį.
 
Filmą žymi retai sutinkamas nuoširdumo pojūtis, ano meto Vilniaus atmosfera, pamatyta įsimylėjusiu, kaip herojai, žvilgsniu. Galima suvokti, kodėl šią naivią ir žavingą pirmosios meilės istoriją taip neigiamai sutiko Maskvos kritika. Ekrane visai atsiribota nuo socialinės sovietų tikrovės, jai skiriama nebent lengva ironija, kai per televiziją rusų veikėjas patetiškai smerkia striptizą, kai, tetai klausiant, kur išsiruošė pasipuošęs Tomas (aišku, į pasimatymą su Egle), jis atsako: „Į susirinkimą... komjaunimo“ – ir šį melą tuojau palydi „Hello, Dolly“ melodija, pirmoji konjako taurelė. Filme regime charakteringą, savitą ir inteligentišką Europos miestą su atitinkamais, vidujai laisvais personažais. Neveltui „Kai aš mažas buvau“ tapo lyg emblemišku 7-ojo dešimtmečio kartos kūriniu. Kiek nuolaidžiaujant, jį būtų galima įrašyti į pirmųjų F. Truffaut, M. Formano juostų apie tokius pat paauglius sąrašą. Gerai, kad toks filmas Lietuvoje yra.
Saulius Macaitis

Algirdas Araminas (g. 1931, Panevėžyje – m. 1999, Vilniuje) – lietuvių kino operatorius, režisierius. Lietuvos kino studijoje pradėjo dirbti 1958 metais operatoriaus asistentu, vėliau operatoriumi ir režisieriumi. Nuo 1983 metų – Valstybinio televizijos ir radijo režisierius.
Pirmasis savarankiškas operatoriaus darbas – filmo ,,Gyvieji didvyriai“ novelė ,,Lakštingala“. Kitos operatoriaus nufilmuotos juostos – ,,Svetimi“, ,,Vienos dienos kronika“.
1964 metais A. Araminas parašė scenarijų dokumentiniam filmui ,,Aš – ,,Rambynas“, pats jį filmavo ir režisavo. 1966 metais kartu su aktoriumi Gediminu Karka pastatė pilno metražo vaidybinį filmą ,,Naktys be nakvynės“. Debiutavo režisūroje novelių filmu ,,Surask mane“ (1967) . Jau čia išryškėjo A. Araminui būdingas poetinis žvilgsnis į tikrovę, dėmesys etinėms ir dorovinėms problemoms. Vėliau vieną po kito sukuria du filmus jaunimui – ,,Kai aš mažas buvau“ (1968) bei ,,Maža išpažintis“ (1972), kurie ir šiandien lieka vienais įdomiausių lietuviškų filmų apie bręstantį jaunimą, pirmąją meilę, suaugusių ir vaikų konfliktus. Deja, blogiau sekėsi režisieriui dvasinių saitų paieškas perkelti į suaugusiųjų pasaulį. Filmai ,,Laimingas laimės neradęs“ ir ,,Ilga kelionė prie jūros“ nuvylė savo nenatūralumu, banaliais samprotavimais ir pretenzingumu. Vėliau A. Araminas grįžo prie jam sėkmingos vaikų, paauglių tematikos. Devintajame dešimtmetyje kartu su rašytoja Violeta Palčinskaite sukūrė trys filmus vaikams ,,Andrius“ (1980), ,,Traukinys į Bulzibarą“ (1986), ,,Geležinė princesė“ (1988).
Apie filmą ,,Kai aš mažas buvau“ A. Araminas sakė: ,,Mūsų herojai protestuoja prieš melą, veidmainystę, kaukes, kurias užsideda žmonės. Tik klausimas, kiek suvoktas šis procesas, kiek jis kyla iš vidinės esmės, o ne dėl pozos. Apie tai mes ir norim papasakoti.“ 
Koridorius

1995, Lietuva, drama, 80 min.

Režisierius ir scenarijaus autorius: Šarūnas Bartas
Operatorius: Rimvydas Leipus
Vaidina: Katerina Golubeva, Šarūnas Bartas, Viačeslavas Amirchanianas, Daiva Kšivickienė, Mantvydas Janeliūnas, Eimuntas Nekrošius ir kt.

Apdovanotas:
CICAE prizu Tarptautiniame kino festivalyje „Cinema Giovani“ Turine, Italijoje, 1995;
FIPRESCI prizu Tarptautiniame kino festivalyje „Viennale“ Vienoje, Austrijoje, 1995.

 

Vilnius. 1991-ųjų sausio įvykiai, prie parlamento deginami laužai, susirinkusi žmonių minia. Visa tai sumišę su smogu, užgulusiu miestą ir žmonių sielas, su cigarečių ir kaminų dūmais. Sniego baltumo ir rūsčios kasdienybės kontrastas. Filme užfiksuotas skausmingai juntamas laiko lūžis. Prisiminimai išsaugo motinos žvilgsnį, tėvo prisilietimą, nemotyvuoto blogio pažinimą, mylimos moters liūdną šypsnį. „Amžina yra tuštybė kasdieninėje mūsų kelionėje koridoriumi. Mes atidarome daugybę durų, beieškodami šviesaus žvilgsnio“, – taip pristato filmą jo kūrėjai. „Koridorius“ – praeities ir dabarties pojūčių ir fragmentų mozaika. Koridorius jungia vakarykštę dieną ir dabartį, jame daug durų, nežinia kur vedančių.“

Šarūnas Bartas (g. 1964 m.) – vienas ryškiausių savosios kinematografininkų kartos atstovų.  Baigė Maskvos Kinematografijos institutą, režisūroje debiutavo pusiau mėgėjišku dokumentiniu filmu „Tofolarija“ (šiuo metu jis, atrodo, yra prarastas) ir atkreipusia į save dėmesį vidutinio metražo juosta „Praėjusios dienos atminimui“ (1989), kurioje pasirodo realūs personažai, „vaidinantys save“ vaidybinio kino principais. Specifinę kino kalbą autorius toliau grynino pilno metražo filme „Trys dienos“ (1991), pelniusiame Berlyno 1992 metų kino festivalyje ekumeninės žiuri prizą (už problematiką, temos svarbą, minčių gilumą) ir FIPRESCI (Tarptautinės kino kritikų asociacijos) prizą už stiliaus savitumą, temos reikšmingumą, vaizdų grožį. Tai praktiškai besiužetis pasakojimas apie trijų jaunų lietuvių vizitą į Kaliningradą-Karaliaučių-Kionigsbergą – merdintį, išniekintą miestą. Tradicinę dramaturgiją ignoruoja ir tolesni Š. Barto filmai: „Koridorius“ (1994, rodytas Berlyno festivalyje), „Mūsų nedaug“ (1995, rodytas Kanuose, programoje „Kitas žvilgsnis“), „Namai“ (1997, rodytas toje pačioje Kanų festivalio programoje). Visi jie – laisvos struktūros, minimalistinės formos, filosofinių asociacijų kūriniai. Š. Barto kūryba, mažai žinoma ir analizuota pačioje Lietuvoje, turi nedidelį, bet ištikimą gerbėjų ratą Vakaruose. Be to, Š. Barto atvejis svarbus ir tuo, kad tai pirmasis lietuvių kino kūrėjas, supratęs koprodukcijų svarbą mažai nepajėgiai kinematografijai ir savarankiškai užmezgęs ryšius su vokiečių, prancūzų bei portugalų prodiuseriais.
Saulius Macaitis
Sekmadienio žmonės / Menschen am Sonntag

1929–1930, Vokietija, dokumentinė drama, 74 min.

Režisieriai: Robertas Siodmakas, Curtas Siodmakas, Edgaras G. Ulmeris, Fredas Zinnemannas
Scenarijaus autoriai: Billy'is Wilderis, Curtas ir Robertas Siodmakai
Operatorius: Eugenas Schüfftanas
Vaidina: Erwinas Splettstößeris, Annie Schreyer, Wolfgangas von Waltershausenas, Brigitte Borchert, Christl Ehlers ir kt.

Filmas „Sekmadienio žmonės“ subūrė jaunus kino kūrėjus – Robertą Siodmaką ir jo brolį scenaristą Curtą, režisierius Edgarą Ulmerį, Fredą Zinnemanną ir Billy'į Wilderį – kurie vėliau visi išgarsėjo Holivude.
Berlynas. 1929-ųjų vasara. Miestas pilnas gyvybės ir energijos. Didmiestyje šurmuliuoja gyvenimas: gatvėse, stotyse, kiemuose, kavinėse, parduotuvėse, parkuose... Tačiau ateina savaitgalis ir miestas ištuštėja. Rodos, visi išvyksta iš miesto. Taksi vairuotojas Ervinas susipyksta su žmona ir su draugu Volfgangu bei dviem merginomis Kristl ir Brigita taip pat išvažiuoja į užmiestį. Ten jų laukia maudynės ežere, važinėjimasis vandens dviračiais, pasivaikščiojimai miške, piknikas gamtoje ir lengvas flirtas. Tik tokį gražų sekmadienį ir galima išties mėgautis gyvenimu. Rytoj išauš niūrus pirmadienis, sunkios savaitės pradžia. Kaip skelbia filmo paskutinis titras: „kasdien 4 milijonai vokiečių svajoja apie ateinantį sekmadienį“.

Šis nedidelio biudžeto filmas nufilmuotas dokumentine maniera. Jame patys save vaidina neprofesionalūs aktoriai (kaip skelbia titrai – „filmas be aktorių“). „Sekmadienio žmonės“ tiksliai užfiksavo savąjį laikmetį. Tai šviesus ir džiaugsmingas vasariško tarpukario Berlyno paveikslas. Nors sukurtas prieš 80 metų, ir šiandien šis filmas atrodo labai jaunatviškas ir šiuolaikiškas. Filme daugiausiai naudojami stambūs ir vidutiniai planai. Kamera užfiksuoti „sekmadienio žmones“ – charakteringi tos epochos tipažai, išraiškingos kasdieninės scenelės ir realaus gyvenimo vaizdai.

Robertas Siodmakas (g. 1900, Drezdene, Vokietijoje – m. 1973, Lokarnoje, Šveicarijoje) – vokiečių režisierius, kūręs filmus Vokietijoje, Prancūzijoje bei JAV, į kur išvyko 1940 m. Į Europą sugrįžo 1951 m. Režisavo įsimintinus, pripažinimo sulaukusius psichologinius detektyvus ir kriminalines dramas: „Dama fantomas“ (1944), „Įtariamasis“ (1944), „Kalėdinės atostogos“ (1944), „Dėdė Haris“ (1945), „Žudikai“ (1946), „Sraigtiniai laiptai“ (1945), „Žiurkės“ (1955, Berlyno festivalio „Auksinis lokys“), „Nelabasis ateina naktį“ (1957) ir kt.
Taip toli, taip arti / In weiter Ferne, so nah!

1993, Vokietija, drama, 144 min.

Režisierius: Wimas Wendersas.
Scenarijaus autoriai: Wimas Wendersas, Ulrichas Ziegeris, Richardas Reitingeris.
Operatorius: Jürgenas Jürgesas.
Vaidina: Otto Sanderis, Peteris Falkas, Nastassja Kinski, Bruno Ganzas, Solveig Dommartin, Willemas Dafoe ir kt.

Apdovanotas: 1993 m. Kanų festivalio Didysis žiuri prizas

Filmas „Taip toli, taip arti“ – garsiosios Wimo Wenderso juostos „Dangus virš Berlyno“ tęsinys. Vienas svarbiausių šių filmų herojų yra Berlynas po sienos griūties. Į jį nuo Pergalės Angelo statulos ir žvelgia angelas Kaselis. Jis taip toli nuo žmonių pasaulio, bet ir taip arti jų minčių, jausmų, prisiminimų bei troškimų. Bet angelai negali kištis į žmonių gyvenimus, kitaip jie neteks savo angeliškos prigimties. Angelas Damjelis įsimylėjo cirko artistę ir tapo paprastu žmogumi, šeimos vyru ir tėvu, picerijos šeimininku. Kaselis išgelbėja mergaitę, iškritusią iš balkono, ir irgi tampa paprastu mirtinguoju. Ir kartoja visas įprastas žmonių klaidas, kurių, būdamas angelu, manė išvengsiąs. Ši juosta – tai poetiška sakmė, meilės žmonijai ir Berlynui prisipažinimas. Filme užčiuopiama laiko tėkmė, be pabaigos ir be pradžios, jungianti angelų ir žmonių pasaulį. „Kamera – yra ginklas prieš daiktų išnykimą“, – teigia filmo režisierius.

Wimas Wendersas (g. 1945, Diuseldorfe, Vokietijoje) – pasaulinį pripažinimą pelnęs vokiečių kino režisierius, viena svarbiausių „naujojo vokiečių kino“ figūrų. 1964–1965 metais studijavo mediciną ir filosofiją Diuseldorfe bei Fraiburge. 1966–1967 metais gyveno Paryžiuje, ten tapo nuolatiniu garsiosios Prancūzų sinematekos lankytoju ir nusprendė susieti savo gyvenimą su kinu. Grįžęs į Vokietiją studijavo Miuncheno kino ir televizijos mokykloje. Dirbo kino ir roko muzikos kritiku žinomuose leidiniuose: „Filmkritik“, „Süddeutsche Zeitung“, „Twen“, „Der Spiegel“, kūrė trumpo metražo filmus. 1970 m. sukūrė pirmą pilnametražį vaidybinį filmą „Vasara mieste“. Po metų kartu su kolegomis įkūrė kino kompaniją "Filmverlag der Autoren", kuri subūrė „naujojo vokiečių kino“ kūrėjus. 1978 m. Frencio Fordo Coppolos kviečiamas išvyko dirbti į JAV, tačiau po keleto metų vėl grįžo į Europą. W. Wendersas yra Europos kino akademijos (EFA) prezidentas, daugelio prestižinių aukštųjų mokyklų (Sorbonos ir kt.) garbės daktaras. Gyvena Los Andžele ir Berlyne. Žymiausi filmai: „Vartininkas bijo 11 metrų baudinio“ (1972, pagal Peterio Handke's romaną), „Alisa miestuose“ (1974), „Amerikietiškas draugas“ (1977), „Daiktų padėtis“ (1982, Venecijos festivalio „Aukso liūtas“), „Paryžius, Teksasas“ (1984, Kanų festivalio „Auksinė palmės šakelė“), “Dangus virš Berlyno“ (1987, Kanų festivalio prizas už geriausią režisūrą), „Prievartos pabaiga“ ir kt.
Roma - atviras miestas / Roma, cittá apperta

1945, Italija, drama,100 min.

Režisierius: Roberto Rossellini.
Scenarijaus autoriai: Roberto Rossellini, Federico Fellini, Sergio Amidei, Alberto Consiglio.
Operatorius: Ubaldo Arata.
Vaidina: Anna Magnani, Aldo Fabrizi, Marcello Pagliero, Nando Bruno, Giovanna Galletti ir kt.

Apdovanotas:

1946 m. Kanų festivalio Didysis prizas
1947 m. nominacija „Oskaro“ apdovanojimui už geriausią scenarijų

Roma. 1944–ieji. Italijos sostinė paskelbta „atviru miestu“. Karo metu tai reiškia – miestu be karinių objektų ir gynybinių įtvirtinimų. Gestapininkai ieško nacionalinio Pasipriešinimo judėjimo lyderio inžinieriaus Manfredžio. Šis pasislepia savo bičiulio spaustuvininko Frančesko ir jo nėščios sužadėtinės Pinos namuose. Frančesko kunigui Don Pietro perduoda Manfredžio pinigus, sukauptus Pasipriešinimo dalyviams. Vokiečiai surengia pasalą, apsupa namus, suima ir išsiveda Frančesko. Pina klykdama išlekia iš paskos, gatvėje ją nušauna. Manfredis pasislepia savo buvusios meilužės aktorės Marinos bute, tačiau ši įklimpusi į narkotikus ir išduoda Manfredį bei jo bendražygius savo „tiekėjai“, gestapo agentei. Manfredį ir kunigą Don Pietro suimami fašistų ir kankinami, tačiau neišsižada savo idealų ir tikėjimo.

„Tai filmas apie baimę, apie visuotinę baimę, bet, visų pirma, apie mano baimę. Man irgi teko bėgti, slėptis. Tai tokia baimė, dėl kurios netenki 34 kilogramų – iš siaubo ir bado. Tai ir norėjau parodyti šiame filme“, – yra sakęs R. Rossellini apie filmą „Roma – atviras miestas“.

Filmas nufilmuotas ne kino paviljonuose, o karo nuniokotose Romos gatvėse ir namuose. Filme vaidina neprofesionalūs aktoriai, išskyrus aktorę Anna Magnani. Pinos vaidmenį sukūrusi A. Magnani po šio filmo tapo nacionaline heroje ir italų neorealizmo veidu. Filmo dialogai, scenos buvo kuriami filmavimo metu. Siekis ekrane perteikti grubią gyvenimo faktūrą, karo išvargintos Italijos realybę būdingas naujam reiškiniui pasaulio kine – italų neorealizmui, kurio pradžią šis filmas ir ženklina.

Roberto Rossellini (1906–1977, Roma, Italija) – italų kino režisierius, vadinamas „italų neorealizmo tėvu“, tačiau jo kūrybinis kelias labai įvairus, skaidoma į keletą skirtingų laikotarpių. Karo metais R. Rossellini sukūrė propagandinę Musolinį šlovinančią trilogiją: „Baltas laivas“ (1941), „Pilotas grįžta“ (1942), „Žmogus su kryžiumi“ (1942). Paskutinėmis fašistinio režimo dienomis R. Rossellini pradėjo filmuoti „Roma – atviras miestas“ (1945), kuris laikomas italų neorealizmo manifestu. Netrukus pasirodė kiti garsūs neorealistiniai filmai: „Paisá“ (1946) ir „Vokietija, nuliniai metai“ (1948). Asmeninis ir kūrybinis ryšys su žymia švedų aktore Ingrid Bergman nužymi naują režisieriaus kūrybos laikotarpį, kurio metu buvo sukurti filmai: „Stromboli, Dievų žemė“ (1950), „Europa '51“ (1952), „Kelionė į Italiją“ (1954), „Baimė“ (1954, pagal S. Zweigo romaną). Šiuose filmuose keliami moralės bei religijos klausimai. Kiek vėliau R. Rossellini nufilmavo dokumentinį filmą apie Indiją „Indija, motina žemė“(1959). Domėjosi istorinėmis, karo temomis ir sukūrė juostas: „Žana D'Ark ant laužo“ (1954), „Tegyvuoja Italija“ (1960), „Liudviko XIV atėjimas į valdžią“ (1966). Pastatė šias ekranizacijas: „Vanina Vanini“ (1961, pagal Stendhalio romaną) ir kt. Kūrė ir švietėjiškus televizijos filmus.
Brangus dienorašti / Caro Diario

1993, Italija, drama, 100 min.

Režisierius ir scenarijaus autorius: Nanni Moretti
Operatorius: Giuseppe Lanci
Vaidina: Nanni Moretti, Renato Carpentieri, Raffaela Lebboroni, Carlo Mazzacurati, Alexandre'as Rockwellas ir kt.

Apdovanotas: 1994 m. Kanų festivalio prizas už režisūrą

„Brangus dienorašti, labai norėčiau kai ką padaryti...“, – taip pradedamas šis „kino dienoraštis“. Jame, kaip ir dera, kalbama tik pirmuoju asmeniu – filmo pagrindinio herojaus vardu. Jį, patį save, ir vaidina filmo režisierius Nanni Moretti. Trijų dalių filme laisva forma dėstomos autoriaus mintys ir pastebėjimai. Pirmojoje dalyje „Mano „Vespa“ Moretti motoroleriu važinėja po Romą ir jos priemiesčius, kalbasi, bendrauja su sutiktais žmonėmis, dalinasi mintimis apie mylimą miestą, jo architektūrą, kiną, socialinius bei politinius klausimus. Antrojoje dalyje „Salos“ – N. Moretti atplaukia į salą aplankyti savo seniai matyto draugo. Trečiojoje – „Gydytojai“ – pasakojama autobiografinė sunkios ligos gydymo istorija. Dienoraščiui patikimos slaptos mintys, troškimai, fobijos, košmarai, itin intymūs režisieriaus patyrimai ir išgyvenimai, net kova su vėžiu. Tačiau per tokią asmeninę prizmę kartu sugebama perteikti ir supančios realybės detales, to meto aktualijas, aštrius, taiklius, kartais ironiškus pastebėjimus apie šiuolaikinės Italijos gyvenimą.

Nanni Moretti (g. 1953, Brunikoje, Italijoje) – italų kino režisierius, scenaristas, aktorius, prodiuseris, kino teatro Romoje savininkas, vienas žymiausių savo kartos kinematografininkų. N. Moretti niekur nestudijavo kino, nėra dirbęs režisieriaus asistentu. Į kiną atėjo, kurdamas mėgėjiškus filmus su Super 8 mm kamera. 1976 m. debiutavo pilno metražo komedija „Aš esu valdingas“. Svarbiausi N. Moretti filmai: „Ecce bombo“ (1978), „Auksiniai sapnai“ (1981, Venecijos festivalio prizas), „Bianca“ (1983), „Mišios baigtos“ (1985, Berlyno festivalio prizas), „Brangus dienorašti“ (1993, Kanų festivalio prizas už režisūrą), „Sūnaus kamabarys“ (2001, Kanų festivalio „Auksinė palmės šakelė“), „Kaimanas“ (2006) ir kt. N. Moretti dažnai pats vaidina savo filmuose – nervingus, neryžtingus personažus, apimtus baimių ir įkyrių minčių. „Mano filmų personažai gyvena tarsi akvariume“, – sako kino kūrėjas. Jo režisūriniam braižui būdingas egocentrizmas, mėgėjiško kino patirties atgarsiai, ironija, komizmas siejamas su Charles'o Chaplino, Busterio Keatono, Woody Alleno filmų tradicijomis. N. Moretti aktyviai dalyvauja šalies politiniame gyvenime, palaiko kairiąsias jėgas.
Kanalas / Kanal

1957, Lenkija, drama, 91 min.

Režisierius: Andrzejus Wajda
Scenarijaus autorius: Jerzys Stefanas Stawinskis
Operatorius: Jerzys Lipmanas.
Vaidina: Teresa Izewska, Tadeuszas Janczaras, Stanislawas Mikulskis, Wienczyslawas Glinskis ir kt.

Apdovanotas:
Kanų festivalio specialus žiuri prizas,
BAFTA prizas geriausiai debiutuojanciai aktoriai Teresai Izewskai.

Varšuva, 1944-ųjų rugsėjis. Paskutinės Varšuvos sukilimo dienos. Sukilėliai nebeįstengia atsilaikyti prieš vokiečius ir pasislepia miesto kanalizacijoje, tikėdamiesi jos kanalais pabėgti iš miesto. Pasipriešinimas beprasmis, kova pralaimėta. Tačiau sukilėliai bando gelbėtis, prisitaikyti prie požemio sąlygų ir mėgina neprarasti vilties vėl išvysti saulės šviesą. Filme rodomos žmonių kančios požemio kanaluose primena Dantės „Pragaro“ ratus. Mirtis, žaizdos, savižudybė, išdavystė, nusivylimas, baimė ir silpnumas. Rodos, kartais lengviau numirti nei išlikti gyvam. Filmas „Kanalas“ sukurtas remiantis tikrais įvykiais, kuriuose dalyvavo ir kai kurie filmo kūrėjai, – universali žmogiškoji drama. Tai viena niūriausių režisieriaus A. Wajdos juostų.

Režisierius Andrzej Wajda – viena iškiliausių Rytų Europos kino asmenybių. Gimė 1926 m. Suvalkuose. Dalyvavo lenkų Pasipriešinimo judėjime. Studijavo tapybą Krokuvos dailės akademijoje, bet nusprendė tapti kino režisieriumi ir išvyko mokytis į Lodzės kino mokyklą. Sukūręs kelias dokumentines ir trumpametražes juostas, debiutavo vaidybiniu filmu „Karta“ (1954), kuris kartu su juostomis „Kanalas“ (1957) ir „Pelenai ir deimantas“ (1958) sudaro trilogiją ir laikomas „lenkų kino mokyklos“ pradžia. Šios trilogijos sukūrimas tapo įsimintinu ne vien Lenkijos, bet viso pasaulio kino įvykiu. Kiti garsiausi režisieriaus filmai: „Peizažas po mūšio“ (1970), „Viskas parduodama“ (1968), „Žmogus iš marmuro“ (1977, Kanų festivalio FIPRESCI prizas), „Žmogus iš geležies“ (1981, Kanų festivalio „Auksinė palmės šakelė“), „Be nuskausminimo“ (1978, Kanų festivalio Ekumeninės žiuri prizas) ir kt. A. Wajda už gyvenimo pasiekimus yra apdovanotas „Oskaru“, Europos kino akademijos, Berlyno, Venecijos kino festivalių prizais. Nors A. Wajda dirbo labai produktyviai, sukūrė daugiau nei penkiasdešimt įvairių filmų, jis nuolat grįždavo prie svarbiausių savo kūrybos temų: Lenkijos istorijos skaudulių, žmogaus moralinio apsisprendimo istorinių kataklizmų akivaizdoje, asmenybės vidinio prieštaringumo.
Atsivertėlis / Zawrócony

1994, Lenkija, tragikomedija, 79 min.

Režisierius ir scenarijaus autorius: Kazimierzas Kutzas
Operatorius: Wieslawas Zdortas
Vaidina: Zbigniewas Zamachowskis, Anna Waszczyk, Marekas Kondratas, Henrykas Bista, Stanislawas Gorka, Zofia Rysiowna, Krzysztofas Janczaras, Monika Bolly ir kt.

Apdovanotas:
Lenkų kino festivalio Gdynėje apdovanotas už geriausią vaidmenį aktoriui Zbigniewui Zamachowskiui, už geriausią garso takelį ir už geriausią filmą.

Karinės padėties Lenkijoje metai. Kaimo stuobrys Tomekas atvyksta į miestą, ir įsidarbina dideliame fabrike. Tarp politikuojančių ir „Solidarumo“ judėjimą palaikančių darbininkų jis jaučiasi nejaukiai. Viršininkas paprašo jo pasekti, kas ateis į nelegalų „Solidarumo“ narių mitingą, ir paskųsti juos. Įsijautęs į „partinę užduotį“, Tomekas pats prisijungia prie dainuojančių patriotines dainas demonstrantų. Kitą dieną jo nuotrauka patenka į laikraštį. Tomekas suimamas, jis kaltinamas bendradarbiavimu su nelegalaus protesto dalyviais. Po įvairių tragikomiškų peripetijų Tomekas iš lojalaus komunistų valdžiai piliečio „atsiverčia“ į aršų savo šalies patriotą.

Kazimierzas Kutzas (g. 1929, Šopenicoje, Lenkijoje) – žinomas lenkų kino ir teatro režisierius, scenaristas, publicistas, politinis veikėjas. Sukūrė daugiau nei 20 įvairaus žanro filmų. Baigė Lodzės kino mokyklą. Kine debiutavo 1959 metais karine drama „Kryžius už narsą“. Statė spektaklius įvairiuose šalies teatruose Varšuvoje, Vroclave ir kitur. Kartu su kolegomis įsteigė „Silezijos kino kompaniją“ ir jai vadovavo. Dėstė aukštosiose teatro ir kino mokyklose, dirbo televizijoje, buvo išrinktas į Lenkijos senatą. Žymiausi filmai: realistinės dramos „Niekas neskambina“ (1960), „Žmonės iš traukinio“ (1961, Lokarno kino festivalio prizas), „Juodos žemės druska“ (1970), kuriuo pradedama trilogija apie K. Kutzo gimtąjį Aukštutinės Silezijos regioną, „Karūnos perlas“ (1972), „Vieno rožinio karoliukai“ (1980, Karlovy Vary kino festivalio specialus prizas) ir kt. Filmai pasižymi savitu humoru, tragikomiška intonacija, atidžiu žvilgsniu į kasdienybės detales, jautrumu socialinėms problemoms.

„Aš norėjau sukurti Silezijos krašto mitologiją, kuri sukilnintų šį regioną“, – prisipažino Silezijos kino dainiumi vadinamas režisierius.
Griūtis / Raspad

1990, Ukraina, drama, 95 min.

Režisierius: Michailas Belikovas
Scenarijaus autoriai: Michailas Belikovas, Olegas Prichodko
Operatorius: Vasilijus Truškovskis
Vaidina: Sergejus Šakurovas, Tatjana Kočiamasova, Aleksejus Serebriakovas, Marina Mogilevskaja ir kt.

Apdovanotas:
1990 Venecijos festivalio specialus apdovanojimas

Kijevas, 1986-ųjų balandis. Žurnalistas Aleksandras Žuravliovas po kelionės grįžta namo, į Kijevą. Atrodo, jo laukia kasdieniai rūpesčiai ir džiaugsmai šeimoje bei darbe. Jis nė neįtaria, kad rytoj pasikeis ne tik jo, bet ir visų aplinkinių gyvenimas.
Černobylio katastrofa sukrėtė ir išgąsdino visą pasaulį. „Griūtis“ – pirmasis vaidybinis filmas apie šią tragediją. Filme ne tik atkuriami atominės elektrinės avarijos įvykiai, bet ir rodomas žmonių elgesys ekstremalioje situacijoje. Katastrofos mastas ir pragaištingi padariniai kruopščiai slepiami. Bet pamažu žmones užvaldo baimė ir jie puola paniką. Įvyko kažkas baisaus ir nepataisomo. Aleksandras bando praskleisti paslapties uždangą, vyksta į avarijos zoną, tačiau jis, kaip ir visi kiti, tėra bejėgis katastrofos liudininkas, melo ir sąmoningo informacijos slėpimo auka. Černobylio katastrofa filme – tai visos tarybinės sistemos dviveidiškumo ir griūties metafora.

Michailas Belikovas (g. 1940, Charkove, Ukrainoje) – ukrainiečių kino režisierius, scenaristas, operatorius. Maksvoje VGIK'e (Rusijos valstybiniame kinematografijos institute) baigė operatoriaus specialybės studijas, po jų – Aukštuosius režisūros kursus. Dirbo Charkovo televizijoje, vėliau Kijevo A. Dovženkos kino studijoje. Belikovas sukūrė šiuos filmus: „Sena tvirtovė“ (1973), „Slaptas darbas“ (1979), „Naktis trumpa“ (1981), „Kokie jauni mes buvome“ (1985), „Griūtis“ (1990), „Šventoji šeimyna“ (1997) ir kt.
Automobilių plovėjai / Mijniki avtomobiliv

2001, Ukraina, drama, 80 min.

Režisierius ir scenarijaus autorius: Volodimiras Tichijus
Operatorius: Vasilijus Borodinas
Vaidina: Vladimiras Basovskis, Katerina Purtseladzė, Aleksandras Dementjevas, Orestas Denisenko, Aleksandras Kurijus ir kt.

Dešimtojo dešimtmečio Kijevas. Permainų laikas, lydimas ekonomikos griūties ir didėjančio nusikalstamumo. Vaikai, kad papildytų šeimos biudžetą, plauna automobilius benzino kolonėlėje. Vieną dieną juos apkaltina pavogus mobilųjį telefoną, bet turtinga ponia išgelbėja vaikus nuo bausmės. Tačiau šie net neįtaria, kad jų geradarė yra vieno su mafija susijusio veikėjo žmona. Ši aplinkybė lemtingai ir tragiškai paveiks jų likimą. Vaikai taps nepalaužiama nusikaltėlių gauja. Pajus pinigų skonį, įniks į narkotikus, taps žiaurūs ir be jokių moralinių skrupulų. Vienintelė jų išsaugota vertybė – tarpusavio draugystė ir solidarumas. Filmo istorija pasakojama trylikamečio paauglio, kuris suvokia, kaip šis negailestingas permainų laikas paveikė jo gyvenimą.

Volodimiras Tichijus (g. 1970, Červonograde, Ukrainoje) – ukrainiečių kino režisierius, scenaristas. Baigė kalnakasybos institutą ir Kijevo kino ir televizijos mokyklą. Dirbo režisieriumi ir scenaristu studijoje „Danapris Film“ ir televizijoje „UTAR”. Sukūrė videofilmą „Pogrindis“ (1992), trumpametražes juostas „Kirvis“ (1995), „Stogas“ (1996), „Undinėlė“ (1996). Tikrais įvykiais paremtas filmas „Automobilių plovėjai“ (2001) yra pirmasis režisieriaus pilno metražo vaidybinis filmas.
Vilniaus partizanai / The Partisans of Vilna


1986, JAV, dokumentinis filmas, 130 min.

Režisierius: Joshua Waletzky
 
„Vilniaus partizanai“ pasakoja istorinius įvykius, vykusius Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvos sostinėje. Vilnius iki karo garsėjo kaip „Šiaurės Jeruzalė“, kurioje klestėjo žydų kultūra, buvo išvystyta jų švietimo sistema, tradicijos derėjo su ateinančiomis naujovėmis. Tačiau viskas pasikeitė 1941 metais, į Vilnių įžengus nacistinės Vokietijos armijai. Žydai buvo suvaryti į Vilniaus getą.  1942 m. jie pradėjo burtis į organizuotą ir ginkluotą pasipriešinimą, kurio tikslas buvo kenkti vokiečių armijai, padėti geto gyventojams ir juos ginti. Filme kalba buvę partizanai, gyvi likę Vilniaus geto gyventojai, dalyvauja Izraelio poetas Abba Kovneris. Filmas ne tik pateikia istorinį kontekstą ir atgaivina žydų pasipriešinimo įvykius, bet ir kelia visada aktualią moralinę dilemą: bet kokia kaina išsaugoti gyvybę ar mirtinai rizikuoti, bet neprarasti garbės?

Joshua Waletzky –  dokumentinio kino režisierius, montažo režisierius, žinomas jidiš muzikos propaguotojas. Gimė ir užaugo Niujorke, baigė Harvardo koledžą ir Niujorko kino mokyklą. Sukūrė dokumentinių juostų kultūrinėmis ir socialinėmis temomis: apie žydų gyvenimą Lenkijoje iki Holokausto „Vaizdas prieš mano akis“ (1981), apie garsųjį Holivudo kompozitorių „Muzika filmams: Bernardas Herrmannas“ (1992, „Oskaro“ nominacija), apie žinomą rašytoją „Dasheillas Hammettas: Detektyvas. Rašytojas“ (1999),  apie legendinį Sankt Peterburgo teatrą „Šventa scena: Marijos teatras“ (2005) ir kt. Daugelio prestižinius kino apdovanojimus pelniusių filmų montažo režisierius. Jidiš muzikos kompozitorius, atlikėjas, pedagogas. Sukūrė kapelą, atgaivinusią klezmer – neliturginės Rytų Europos žydų muzikos – atlikimą.
Mamelė / Mamele

1938, Lenkija, muzikinė komedija, 100 min.

Režisieriai: Josephas Greenas, Konradas Tomas
Scenarijaus autoriai: Konradas Tomas, Meyeris Schwartzas, S. Goldšteinas, M. Nudelmanas
Operatorius: Sewerynas Steinwurzelis
Vaidina: Molly Picon, Edmundas Zayenda, Gertrude Bulman, Maxas Bozykas ir kt.

Smagios muzikinės komedijos „Mamelė“ veiksmas vyksta tarpukario Lodzėje. Šiame filme visomis spalvomis atsiskleidžia žydų bendruomenės gyvenimas. Naktiniai klubai ir nusikaltėlių pasaulis, religinės šventės ir šeimyniniai papročiai.
Čavči Samet, jauna moteris, mirštančiai motinai pažada pasirūpinti šeima: dykaduoniu tėvu, trimis broliais ir dviem seserimis. Ant jos pečių gula namų ruošos rūpesčiai ir tenka spręsti visų šeimos narių problemas. Tik, pasirodo, niekas to nevertina. Sesuo Berta susideda su kriminalinio pasaulio atstovu Maksu Katzu, kuris ir jaunesnįjį broliuką Zimkę nori įtraukti į nusikaltėlių gretas. Kitą brolį Davidą reikia sėkmingai išpiršti gražiajai kaimynei. Taigi Čavči visai nebeturi laiko sau. Retą laisvesnę akimirką ji atsiverčia šeimos albumą ir guodžiasi, žiūrėdama į senelės, iš kurios vienintelės gyvenime sulaukė meilės ir rūpesčio, nuotraukas. Tačiau netikėtai Čavči gyvenime atsiranda dar vienas „šviesos spindulys“ – smuikininkas Šlezingeris, už kurio ji netrukus išteka. Tačiau prieš išeidama su juo gyventi, Čavči pasirūpina pagaliau ją įvertinusia šeima, net kačiukui pieno įpila. Juk ji – Sametų šeimos „mamelė“. Čavči vaidmenį sukūrė žinoma aktorė ir dainininkė Molly Picon, išpopuliarinusi jidiš kultūrą JAV kine ir teatro scenoje.

Josephas Greenas (g. 1900, Lodzėje, Lenkijoje – m. 1996, Niujorke, JAV) – aktorius, režisierius, prodiuseris. Į Niujorką iš Lenkijos atvyko 1924 m. kartu su Žydų teatro trupe. 1927 m. išvyko į Holivudą. J. Greenas sukūrė šiuos filmus: „Pilis danguje“ (1936), „Juokdarys“ (1937), „Mamos laiškas“ (1938) ir „Mamelė“ (1938), kuriuose rodomas žydų gyvenimas Rytų Europoje prieš Antrąjį pasaulinį karą. Karo metais pastatė keletą spektaklių Jidiš teatre Niujorke, tačiau filmų daugiau nebekūrė.
„Lioviausi kurti filmus po karo. Netekome 6 milijonų potencialių kino žiūrovų, itin didelės jidiš filmų auditorijos“, – yra sakęs J. Greenas.

Konradas Tomas (tikroji pavardė Konrod Runawiecki; g. 1887, Varšuvoje, Lenkijoje – m. 1957, Los Andžele, JAV) – režisierius, aktorius, scenaristas, kūręs Lenkijoje, vėliau emigravęs į JAV. K. Tomas režisavo šiuos filmus: „Meilės manevrai“ (1935), „Ada, nedaryk taip“ (1936), „Kunigaikščio Jozefo ulonas“ (1937) ir kt.
Samurajus / Le Samourai


1967, Prancūzija, kriminalinė drama, 105 min

Režisierius: Jeanas-Pierre'as Melville'is
Scenarijaus autoriai: Jeanas-Pierre'as Melville'is, Georges'as Pellegrinas, pagal Joano McLeodo romaną
Operatorius: Henris Decaë
Vaidina: Alainas Delonas, François Périer, Nathalie Delon, Cathy Rosier ir kt.

Paryžius, 7-tasis dešimtmetis. Tačiau šioje juostoje jis nėra romantiškas meilės ir laisvės miestas. Veikiau pilkas, atšiaurus, lietingas didmiestis, kuriame vyksta mirtinai pavojingi žaidimai. Džefas Kostelo – samdomas žudikas. Šaltakraujis, mažakalbis, patyręs, protingas vienišius. Kostelo gauna užsakymą nužudyti džiazo klubo šeimininką. „Užsakymas“ įvykdomas. Kaip visada „švariai“, profesionaliai, nepaliekant jokių nusikaltimo pėdsakų. Kostelo sužadėtinė patvirtina jo alibi, klubo pianistė, sutikusi jį nusikaltimo vietoje, paliudija jo nemačiusi. Policijai tenka paleisti Džefą. Tačiau policijos komisaras įtaria, kad čia kažkas ne taip, ir liepia sekti Kostelo. Žmogžudystės užsakovai irgi persekioja Džefą, kaltina jį bendradarbiavimu su policija. Džefas turi gintis ir nuo vienų, ir nuo kitų. Jis įvaromas į kampą, iš kurio gali išvesti tik samurajaus ištvermė, vyriškumas ir atsidavimas.
„Nėra didesnės vienatvės nei samurajaus, nebent tigro vienatvė džiunglėse“, rašoma „Bušido“, samurajaus elgesio kodekse. Šiai kriminalinei istorijai režisierius suteikia mito atspalvį ir egzistencines potekstes. „Samurajus“ tapo ne vieno filmo įkvėpimo šaltiniu: Jimo Jarmuscho juostos „Šuo vaiduolis: Samurajaus kelias“, Johno Woo filmo „Samdomas žudikas“ ir kt.

Jeanas-Pierre'as Melville'is (tikroji pavardė Jeanas-Pierre'as Grumbachas, 1917–1973, Paryžiuje, Prancūzijoje) – prancūzų kino režisierius, scenaristas, prodiuseris. Slapyvardžiu pasirinko mėgstamo rašytojo Hermano Melville'io pavardę. Filmuoti pradėjo dar vaikystėje tėvo padovanota mėgėjiška kamera. 1946 m. įkūrė kino kompaniją ir pradėjo kurti mažo biudžeto filmus, kurie buvo filmuojami ne studijos paviljonuose, o gatvėje ir kitose realiose vietose. Juose dažniausiai vaidino neprofesionalūs aktoriai (draugai, kolegos), o pats J. P. Melville'is ne tik režisavo, bet ir buvo savo ankstyvųjų filmų operatorius, dailininkas bei montuotojas. Toks nepriklausomos kino kompanijos modelis ir jo filmų estetika bei stilius įkvėpė prancūzų „Naujosios bangos“ kūrėjus. Didžiausią įtaką režisieriaus kūrybai padarė klasikinės Holivudo kriminalinės dramos bei prancūzų poetinis realizmas, siurrealizmas, egzistencializmas. Reikšmingiausi J. P. Melville'io filmai: „Bobas lošėjas“ (1955), „Skundikas“ (1962), „Antrasis kvėpavimas“ (1966), „Samurajus“ (1967), kuriuose dėmesys koncentruojamas ne į detektyvinį siužetą, bet į psichologinę motyvaciją, vidinius herojų konfliktus, kuriamas garbingo vienišo, vietos visuomenėje nerandančio nusikaltėlio paveikslas. J. P. Melville'is sukūrė epizodinius vaidmenis paties režisuotame filme „Du vyrai Manhetene“ (1959) bei kitų prancūzų režisierių juostose: Jeano Luco Godard'o „Iki paskutinio atodūsio“ (1959), Jeano Cocteau filme „Orfėjas“ (1950), Claude'o Chabrolio juostoje „Mėlynbarzdis“ (1963) ir kt. Didelę įtaką padarė nepriklausomiems JAV kino režisieriams: Martinui Scorsesei, Jimui Jarmuschui, Quentinui Tarantino bei Rytų kino autoriams.
Pont-Neuf meilužiai / Les Amants du Pont-Neuf


1991, Prancūzija, drama, 125 min.

Režisierius ir scenarijaus autorius: Leos Caraxas
Operatorius: Jeanas-Yvesas Escoffier
Vaidina: Juliette Binoche, Denis Lavantas, Klausas-Michaelis Grüberis ir kt.

Apdovanotas:
1992 Europos kino akademijos (EFA) prizai už geriausią moters vaidmenį, už geriausią operatoriaus darbą, už geriausią montažą.

Seniausias Paryžiaus tiltas, paradoksaliai pavadintas Pont Neuf (Naujuoju tiltu). Tiltas uždarytas, vyksta remonto darbai. Tačiau toje uždaroje, atskirtoje nuo viso miesto keistoje erdvėje gyvena žmonės. Bėgantys nuo savęs ar nuo visuomenės. Ten ir susitinka Alekas, klošaras, kartais rengiantis ugnies pasirodymus gatvėje, ir Mišelė, ankanti dailininkė iš pasiturinčios šeimos. Prasideda jų meilės istorija. Graži, žiauri, poetiška, kupina skausmo, kančios, vienatvės, nevilties ir tikėjimo, kad vis dėl to viskas baigsis gerai.

„Pont-Neuf meilužiai“ buvo filmuojami neįtikėtinai sudėtingomis aplinkybėmis. Prancūzijos Pietuose teko pastatyti tikslią tilto ir viso jo rajono kopiją, nes užsitęsus filmavimui tikrasis tilto remontas baigėsi. Taip išaugus filmo biudžetui, kelis kartus bankrutavo ir keitėsi filmo prodiuseriai. Pagrindinis aktorius D. Lavant'as susilaužė koją. Kai po trijų metų filmas pagaliau pasiekė kino ekranus, jį ištiko komercinė nesėkmė.

Leos Caraxas (Alexandre'as Dupontas, g. 1960, Siurene, Prancūzijoje) – prancūzų kino režisierius. Viena paslaptingiausių figūrų Prancūzijos kine, kurio retai sukuriamų filmų labai laukiama. Po ryškaus debiuto pilno metražo vaidybinės juostos „Boy meets girl“ (1984) pasirodė filmai „Blogas kraujas“ (1986), „Pont-Neuf meilužiai“ (1991), „Pola X“ (1999) bei keletas trumpų juostų.

„Mano pasaulis“ – visada chaosas, idėjos, vaizdiniai, atsirandantys nežinia iš kur, kodėl ir kada. Aš nebetikiu kinu taip, kaip kažkada tikėjau. Filmai nekeičia pasaulio. Bet aš vis dar tikiu, kad jie gali pakeisti „mūsų pasaulį“ – taip, kaip mes jį suvokiame, kaip kovojame už jį arba prieš jį“, – sako L. Caraxas.
Antraktas / Entract

1924, Prancūzija, drama, 22 min.

Režisierius: René Clairas
Scenarijaus autorius: Francisas Picabia
Kompozitorius: Erikas Satie
Vaidina: Francisas Picabia, Marcelis Duchampas, Man Ray‘us, Darius Milhaud, Marcelis Achard‘as ir kt.

Filmas „Antraktas“  nufilmuotas švedų baleto trupės, kuriai vadovavo Rolfo de Maré, gastrolių Paryžiuje proga. Eliziejaus laukų teatre turėjo vykti vaidinimas „Spektaklis atšaukiamas“.  Per jo pertrauką ir buvo numatyta rodyti  René Clairo filmą. „Aš daviau režisieriui niekinį scenarijų, o jis sukūrė šedevrą“, stebėjosi scenarijaus autorius Francisas Picabia. Šiame filme pasirodo gausybė garsių avangardo menininkų: Francisas Picabia, Man Ray‘us, Marcelis Duchampas, Erikas Satie ir kt. „Antraktas“ – tai dadaistinis kino koliažas be jokio siužeto, filmo kadrai sujungti laisvomis asociacijomis. Tai grakštus, kupinas originalių fantazijų absurdo kūrinys, išgarsinęs René Clairą avangardinio meno aplinkoje. „Kinas – pavojingas išradimas“, mėgo kartoti R. Clairas.

René Clairas (tikroji pavardė René Chomette, 1898–1981, Paryžiuje, Prancūzijoje) – prancūzų kino režisierius, scenaristas. Kine pradėjo dirbti režisieriaus asistentu. Pirmąjį filmą „Paryžius miega“ sukūrė 1923 m. Po metų jam buvo pasiūlyta sukurti trumpą filmuką, kurį būtų galima rodyti dadaistinio baleto „Spektaklis atšaukiamas“ pertraukos metu. Taip atsirado filmas „Antraktas“. Didžiulės sėkmės sulaukė R. Clairo sukurtas vodevilis „Šiaudinė skrybėlaitė“ (1927),  muzikinės komedijos „Po Paryžiaus stogais“ (1930), „Milijonas“ (1931), socialinės satyros „Laisvę mums“ (1932), „Paskutinis milijardierius“ (1934). R. Clairas sukūrė keletą filmų D. Britanijoje, vėliau 1940 m. išvyko į JAV. Ten pastatė keturis filmus, tačiau ne itin pavykusius. 1945 m. grįžo į Prancūziją, kur sukūrė garsiąsias juostas „Tylėjimas – auksas“ (1946), „Velnio grožis“  (1950), „Nakties gražuolės“ (1952), „Didieji manevrai“ (1955), „Visas pasaulio auksas“ (1961) ir kt.  R. Clairas vadinamas „avangardistu-akademiku“, nes jo filmografijoje yra ir eksperimentinių avangardinių filmų, ir tradicinio kino pasakojimo juostų. Tačiau visos jos pažymėtos nepakartojamu René Clairo stiliumi: neapčiuopiamu lengvumu, poetiškumu, šviesiu liūdesiu, subtiliu humoru, nežabota fantazija ir meile savajam Paryžiui.  
Padoraus žmogaus nuotykis / Przygoda człowieka poczciwego


1937, Lenkija, komedija, 10 min.

Režisieriai: Franciszka ir Stefanas Themersonai

Filmą „Padoraus žmogaus nuotykis“ autoriai vadina „iracionalia humoreska“. Filmo herojus, įstaigos darbuotojas, išgirsta, kad danguje nebus skylių, jei visi vaikščios atbuli. Taigi jis pakyla nuo savo stalo ir atbulas eina per pasaulį, stumdamas spintą su veidrodžiu. Netrukus susiburia pasipiktinusiųjų demonstracija: „Šalin atbulą vaikščiojimą“, „Danguje tikrai bus skylė“. Filmo herojus užsikaria ant stogo ir sako tiesiai į kamerą: „Ponai, reikia suvokti sąlygiškumus“, o įsiutusi minia gauna tik spintą be galinės sienos.


Stefanas Themersonas (g. 1910, Plotske, Lenkijoje – m. 1988, Londone, D. Britanijoje) – lenkų avangardinio kino kūrėjas, rašytojas, filosofas, kompozitorius bei leidėjas. Varšuvoje studijavo fiziką bei architektūrą, tačiau domėjosi fotografija, kinu, rašė prozą, poeziją, publicistinius straipsnius, filosofinius esė. 1931 m. vedė Franciszką Weinles (g. 1907, Lenkijoje – m. 1988, Londone, D. Britanijoje), Varšuvos meno akademijos studentę. Kartu su ja sukūrė filmus, kurie priklauso avangardo klasikai: „Vaistinė“ (1930), kuri laikoma pirmąja lenkų kino avangardo juosta, „Europa“ (1931–1932), „Muzikinis momentas“ (1933), „Trumpas sujungimas“(1935), „Padoraus žmogaus nuotykis“ (1937), „Akis ir ausis“ (1945). 1935 m. kartu su kitais kolegomis įkūrė „Kino autorių bendrovę“ („Spółdzielnia Autorów Filmowych“), leido leidinį „f. a.“ („film artystyczny“ – liet. meninis kinas). 1937 m. Themersonai išvyko į Prancūziją, kilus karui persikėlė į Angliją, kur gyveno ir kūrė iki pat mirties. 1948 m. jie įkūrė leidyklą „Gaberbocchus Press“, kuri išleido daug vertingos literatūros, išsiskiriančios originaliu knygų apipavidalinimu.
S. Themersonas manė, kad kinas yra vizualus nuotykis, kuris turi sudaužyti žiūrovo pasitenkinimą savimi ir kankinti jo vaizduotę. Kinas esąs ne tai, kas vyksta ekrane, o tai, kas vyksta žiūrovo galvoje ir jo jausmuose. Režisierius sakė: „Mano filmai skelbia pagiriamąjį žodį netvarkai ir chaosui“. S. Themersono filmai priešinasi mąstymo stereotipams. Jiems būdingas groteskas, absurdas ir pašaipa.
Traktatas apie seiles ir amžinybę / Traité de bave et d’éternité


1951, Prancūzija, drama, 120 min.

Režisierius: Jean'as-Isadore'as Isou
Vaidina: Jean'as-Isadore'as Isou, Marcelis Achard'as, Jean'as-Louis Barrault, Jean'as Cocteau, André Maurois ir kt.

„Traktatas apie seiles ir amžinybę“ – trijų dalių eksperimentinis filmas. Garso takelis kartais neatitinka vaizdo. Kino juosta tyčiai išbalinta ir suraižyta. Siužetas nerišlus. Pagrindinis filmo siekis – kelti radikalias kino atsinaujinimo idėjas, ieškoti naujų kelių kinui vystytis.
„Visų pirma aš manau, kad kinas yra pernelyg riebus. Jis aptukęs. Kinas pasiekė savo ribas, t.y. maksimumą. Jei tik bandys dar plėstis – kinas susprogs. Jei ta riebi kiaulė dar pūsis, susprogs į tūkstančius gabalėlių. Aš skelbiu kino griūtį, pirmą apokaliptinį atskirybės, proveržio ženklą tos išpurtusios ir nutukusios organizacijos, kuri vadinasi filmu“, – sakė J. I. Isou.

Jean'as-Isidore'as Isou (tikroji pavardė Isidoras Goldsteinas, g. 1925, Botosanoje, Rumunijoje – m. 2007, Paryžiuje, Prancūzijoje) – prancūzų rašytojas, kino kūrėjas ir kritikas, radikalaus avangardinio letristų judėjimo iniciatorius. 1945 m. atvyko į Paryžių. Norėjo kurti filmus, kurie būtų „maištas prieš kiną“, siekė savo darbais parodyti, koks turėtų būti kinas. „Traktatas apie seiles ir amžinybę“  – letristų kino manifestas.
Tai yra pirmasis J. I. Isou filmas, kuriame, beje, jis pats save ir vaidina – jauną estetą, kvestionuojantį kino kūrimo taisykles. Filmas Kanų kino festivalyje sukėlė riaušes, kurias išvaikyti teko kviesti gaisrinę. Taip pat skandalingai filmo premjera įvyko ir San Franciske. „Ši juosta – tramplinas į kažką nauja ar tuštuma?“ – retoriškai klausė garsusis rašytojas, režisierius Jean'as Cocteau, – „Atsakymą sužinosime po kokių penkiasdešimties metų“.
Stan Vanderbeek


Science Friction, 1959, 10 min.
A La Mode, 1959, 7 min.
Breathdeath, 1963, 15 min.
Poemfield N°2, 1966, 6 min.
Achooo Mr. Kerrooschev, 1960, 2 min.
See Saw Seams, 1965,  9 min.
Panels For The Walls Of The World, 1967,  8 min.
Oh, 1968,  9 min. 30 s.
Symmetricks, 1972, 6 min.
 
Jonas Mekas apie savo kolegą, avangardinio kino kūrėją Staną Vanderbeeką sako: „ Jis yra vienas iš nedaugelio tikrų kino menininkų – poetas, klounas, besijuokiantis žmogus Bombos amžiuje“.


S. Vanderbeeko trumpi eksperimentiniai filmai, kuriuos jis kūrė beveik tris dešimtmečius, stebina savo įvairove, originalumu, išradingumu, sugebėjimu derinti technikos išradimus ir meninius ieškojimus bei filosofinius tyrinėjimus apie vaizdų suvokimą. Kiekviename jo filme ieškoma naujų raiškos būdų, jungiama įvairių technikų animacija, dokumentiniai kadrai, tapyba. Pavyzdžiui, siurrealistinį koliažą „A la mode“ režisierius apibūdina kaip „montažą apie moterį ir jos išvaizdą, apie grožį ir moteriškumą, apie jo formavimą ir įsivaizdavimą. Tai puošni satyra“.  Satyra yra ir juosta „Science Friction“, sukurta iš stop-kadrų, tik šį kartą – politinė-socialinė, tyrinėjanti masinių informacijos priemonių, technologinių naujovių įtaką visuomenei. Ironiškas filmas „Achooo Mr. Kerrooscev“ skirtas buvusiam TSRS politiniam lyderiui Nikitai Chruščiovui. Juosta „Breathdeath“, įkvėpta XV a. medžio raižinių. „Mirties šokis“, yra nuotraukų ir kino kronikos kadrų koliažas. Tai „juodoji“ komedija skirta Charlie'iui Chaplinui ir Busteriui Keatonui. Tarsi abstrakčių vaizdų mozaikos sukurti „Poemfields“ laikomi vieni pirmųjų kompiuterinės grafikos bandymų kine.


Stanas Vanderbeekas (g. 1927, Niujorke, JAV – m. 1984, Kolumbijoje, JAV) – vienas iškiliausių JAV avangardinių, eksperimentinių filmų kūrėjų. Studijavo tapybą ir architektūrą Niujorko bei Šiaurės Karolinos meno koledžuose. 6-tojo dešimtmečio viduryje pradėjo kurti animacinius koliažus, įkvėptus siurrealizmo ir dadaizmo idėjų, tačiau savo laisva ekspresija artimesnius „bitnikų“ kultūrai. Niujorke įsteigė audiovizualinę laboratoriją „The Movie-Drome“. Filmavo modernaus šokio pasirodymus, rengė įvairius multimedijinius projektus, dirbo eksperimentinės kompiuterinės grafikos srityje, kūrė kompiuterinę animaciją, dėstė meno mokyklose. Labai domėjosi naujausiais technikos išradimais audiovizualinės komunikacijos srityje ir bandė juos pritaikyti savo kūryboje. Garsiausi jo filmai: „Science Friction“ (1959), „Poemfields“ (1966), „A la mode“ (1959), „Breathdeath“ (1963) ir kt. Visi jie laikomi Amerikos avangardinio kino klasika ir saugomi prestižiniuose modernaus meno muziejuose.


„Spartus technologijų vystymasis XX a. antrojoje pusėje pakeis ateitį taip, kad žmogus pavys savo paties sukurtą mašiną. Žmogus pats taps mašina, sparčiai judančia besikeičiančiame pasaulyje. Techniniai atradimai komunikacijos srityje jau beveik pralenkė emocinį ir socialinį komunikacijos aspektą“,  sakė S. Vanderbeekas. 

Artūras Barysas–Baras


Artūras Barysas-Baras (1954–2005, Vilniuje) –  kino menininkas, lietuviško kino underground'o pradininkas, alternatyvios muzikos grupės „Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu“ vokalistas, knygų ir muzikos įrašų kolekcininkas, spalvinga Vilniaus senamiesčio bohemos figūra. Sukūrė filmus: „Jo ieško“ (1980), „Dviese miške“ (1982), „Tie kurie nežino paklauskite tų kurie žino“ (1975), „Mados aukos“ (1973), „Sniegas“ (1978), „Tas saldus žodis“ (1977) ir kt. Apie jo kūrybą ir gyvenimą sukurtos dokumentinės juostos: „Sarab“ (2006, rež. Dainius Mažulis), „Baras“ (2009, rež. Giedrė Žičkytė) ir kt., parengtos televizijos laidos.

„Artūro Baryso kino kamera virto langu į naują, pasvirusį pasaulį. Bet paradoksaliausia yra tai, kad Baras, sąmoningai nesiūlydamas jokio pozityvaus sprendimo, kūrė naują banalybę, beprasmybę, kaukę ir šypseną. Baras visada mėgo prieštarauti viskam, net ir pačiam sau. Jis ėjo tamsiu koridoriumi, kiekvienu filmo kadru tarsi užkaldamas duris, kad niekas nesugebėtų įeiti, įsibrauti į jo vidinį pasaulį. Bet taikli kamera skynėsi kelią į naujas raiškos erdves. Atrasti kažką nauja, nesvarbu ką, išlaužti užkaltas duris, iškulti saldų, „falšyvą“ tikrovės vitražą, nuplėšti dailią apsimetėlio kaukę. Veidmainystės epochoje Artūras Barysas mokė sukeisti vertybes vietomis – nesąmones suvokti kaip tiesą, o lozungus paversti kliedesiais,” – taip apie Barą rašė jo bičiulis, rašytojas Algimantas Lyva.
Dviese ant tilto

2004, Lietuva, dokumentinis filmas, 25 min.

Režisieriai: Valdas Navasaitis, Marius Ivaškevičius
Scenarijaus autorius: Marius Ivaškevičius
Operatoriai: Dmitrijus Gribanovas, Audrius Kemežys

Vienam seniausių Vilniaus tiltų per Nerį – Žaliajam tiltui – 1952 metais buvo atliktas kapitalinis remontas. Ta proga keturiuose jo kampuose pastatydintos keturios skulptūrų kompozicijos, atitinkančios sovietinio realizmo kanonus ir įkūnijančios kertinius sovietinės ideologijos simbolius: kareiviai, mokslininkai, žemdirbiai ir darbininkai. Apie to meto estetiką žymi ir šio skulptūrų ansamblio pavadinimas: „Pramonė ir statyba“. Tačiau dabar tai, ko gero, vieninteliai Vilniaus sovietinės epochos monumentai, išlikę nepaliesti. Viena iš priežasčių – jie tiesiogiai nesusiję su liūdnai pagarsėjusiomis to periodo asmenybėmis, nors aistros dėl šių skulptūrų likimo laikas nuo laiko užverda iki šiol. Filmo sukūrimo metu jos vėl pateko į visuomenės dėmesio centrą dėl pasklidusios žinios, kad skulptūros tapo gėjų kovos už savo teises emblema. Filme išklausomos visų kilusios diskusijos stovyklų nuomonės – gėjų judėjimo Lietuvoje veikėjų, 82-ejų metų sulaukusio skulptoriaus bei naujųjų ideologų, įsitikinusių, kad visus sovietinius ženklus būtina kuo skubiausiai pakeisti tautiniais.
  
Valdas Navasaitis (g. 1960, Kaune) baigė Lietuvos Žemės Ūkio universiteto Miškų ūkio fakultetą. Doktorantūrą studijavo Lietuvos Ekologijos institute ir Sankt Peterburgo Zoologijos institute. 1993 m. baigė Sąjunginio Valstybinio Kinematografijos instituto Maskvoje (VGIK) kino režisūros fakultetą.
1984–1986 metais kino studijoje „Banga“ dirbo kino režisieriumi ir scenaristu, 1991–1997 – kino studijoje „Kinema“. Nuo 1999 metų – „Vaizdo ir garso studijos“ („VG Studio“) direktorius, režisierius, scenaristas ir prodiuseris.
Filmografija: „Perpetuum mobile“  (2008), „Dviese ant tilto“ (2004), „Diapausis“ (2000), „Kiemas“ (1999), „Pavasaris“ (1997), „Rudens sniegas“ (1992), „Tofolarija“ (1985).

Marius Ivaškevičius (g. 1973, Molėtuose) – prozininkas ir dramaturgas. Vilniaus universitete baigė lietuvių filologijos studijas. 1996 m. išleido pirmąją knygą – novelių rinkinį „Kam vaikų“. Vėliau parašė du romanus, nemažai esė ir kt. prozos kūrinių. 1998 m. debiutavo kaip dramaturgas. Pjesė „Kaimynas“ laimėjo Naujosios dramos konkursą ir 2000 m. buvo pastatyta Vilniaus jaunimo teatre. 2002 m. už pjesę ir spektaklį „Малыш“, kuris paties autoriaus režisuotas Oskaro Koršunovo teatre, paskirta Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premija kaip geriausiam lietuviškos dramaturgijos pastatymui Lietuvos teatruose. 2004 m. išleista pjesė „Madagaskaras“ pelnė premiją už meniškiausią 2004 metų knygą Lietuvoje. M. Ivaškevičius taip pat režisuoja filmus ir rašo filmų scenarijus.
Filmografija: „Mano tėvas“  (2006), „Dviese ant tilto“ (2004), „Punsko novelės“ (2000), „Einu“ (1999).
Troleibusų miestas

2002, Lietuva, dokumentinis filmas, 28 min

Režisierė ir scenarijaus autorė:
Giedrė Beinoriūtė
Operatorius: Vaidotas Digimas

Apdovanotas:
2003 m. filmas apdovanotas festivalio „III International Audiovisual Festival Baku“ (Azerbaidžanas) prizu.

Vilnius.Kas rytą į jo gatves išrieda troleibusai. Juose ir sutinkame pagrindinius juostos „Troleibusų miestas“ herojus – visuomeninio transporto kontrolierius ir „zuikius“, keleivius be bilieto. Irt ikrintojai, ir sugautieji „zuikiai“ kas kartą atsiduria konfliktinėje situacijoje, kurioje atsiskleidžia socialinės ir net egzistencinės problemos, žmonių charakteriai, jų nuoskaudos, silpnybės, svajonės, santykis su aktualijomis. Šis filmas – tai ironiškas ir atidus žvilgsnis į mūsų visų, „troleibusų miesto“ gyventojų, visuomenę.   

Giedrė Beinoriūtė(g. 1976 m. Vilniuje) – kino ir teatro režisierė, viena įdomiausių lietuvių kino jaunosios kartos kūrėjų. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavo kino ir TV režisūrą. 1999 m. įgijo bakalauro, o2001 m. magistro laipsnį. Sukūrė dokumentines ir vaidybines juostas: „Mano vienišos draugės“ (1997), „Mama, tėtis, brolis, sesė“ (1999),„ Troleibusų miestas“ (2002), „Egzistencija“ (2004), „Vulkanovka. Podidžiojo kino“ (2005), „Gyveno senelis ir bobutė“ (2007),  „Balkonas“(2008). Dirbo režisierių Šarūno Barto, Arūno Matelio asistente. 2003 m. kartu su aktoriumi Gediminu Storpirščiu išleido eilėraščių knygutę „Laiškai Karaliui“.  Keistuolių teatre pastatė spektaklį „Meilė išpaskutinio žvilgsnio“. 2001–2007 m. dirbo „Vaikų linijos“ savanore-konsultante ir konsultavimo internetu programos koordinatore. 2006 m.kartu su kolegomis Antanu Gluskinu ir Jurga Gluskiniene įsteigė studiją „Monoklis“. Nuo 2007 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje TVr ežisūros studentams dėsto scenarijaus rašymo pagrindus.
 
„Man patinka, kai jaučiamas režisieriaus braižas, jo savitumas, kai filme yra tai, ko kitas režisierius nepadarytų“, – sako G. Beinoriūtė.  

Kultūra gyvai

Kinas mieste

2009 06 17 - 2009 08 21 / Europos kinas istoriniuose Vilniaus ir Kauno kiemuose

 




© 2009 Visos teisės saugomos.
VšĮ Meno avilys.

Sprendimas: TAPE