Aš esu
Aš esu

1990, Lietuva, poetinė apysaka, 69 min.

Scenarijaus autoriai ir režisieriai: Romualdas Lileikis, Stasys Motiejūnas; Aneliaus Markevičiaus apysakos „Požemių vaiduokliai“ motyvais.
Operatorius: Viktoras Radzevičius
Vaidina: Giedrius Čaikauskas, Rūta Staliliūnaitė, Nelė Savičenko, Vladas Bagdonas, Povilas Budrys, Mingailė Kazlauskaitė, Aleksas Burnickas, Zenonas Ročys, Jurijus Grigaravičius ir kt.

Apdovanotas: 1990 Kosta do Estorilio (Portugalija) tarptautinio kino festivalio pagrindinis prizas „Aukso žuvėdra“.

Vilniaus senamiestyje gyvena Jonas, audringos dramatiškos vaizduotės berniukas. Gyvena su senele, ilgisi motinos, bet ji vis kažkaip išslysta ir iš namų, ir iš vaiko regos lauko. Tėvo neturi ir neturėjo (senelė švelniai ironizuoja: „Tu iš šventosios dvasios“). Mieste vyksta nesuvokiamos permainos, apstu žmonių su žvakelėmis, nešami karstai – gal užuomina į Nepriklausomybės atgavimo dramatizmą? Jonukas siurbia į save aplinkui kunkuliuojantį gyvenimą, kai kuriuos žmones matydamas keliais veidais. Jį traukia praeitis, sustingęs varpas, kurį reikia įsiūbuoti, kankina visai nevaikiškos egzistencinės problemos. Ar kelionė prie jūros reikš išsivadavimą, ar balta figūra, ateinanti per kopas – motina, susivienijimas su ja? Filmas neatsako.

Nors pagrindinis filmo herojus – vaikas, filmas „Aš esu“ kategoriškai išsiskiria iš pakankamai gausių lietuvių filmų apie vaikų pasaulį. Pagal nuotykinę ir dar ateistinių niuansų apysakaitę juostos autoriai, tarsi paties besikeičiančio laiko genami, suimprovizavo visai kitą kūrinį, imponuojantį savo subtilumu, prasmingomis mįslėmis bei neišsisakymu iki galo. Jo adresatas pirmiausiai tapo suaugęs žmogus. „Aš esu“ – gal ne vien ankstyvas Jonuko, bet visos lietuvių tautos įsisąmoninimas, o nerimas, lydintis kone kiekvieną filmo kadrą, reiškia ir skausmingą dvejonę dėl ateities.
Ekrane regi dar vieną visavertį, gal net autorių patį mylimiausią personažą. Tai gyvybe trykštantis Vilniaus senamiestis. Net jeigu, laikui bėgant, pagrindinė „Aš esu“ problematika bus išanalizuota ir giliau, filmas visuomet išliks lietuvių kino aktyve kaip aistringas meninis šios egzistavimo zonos dokumentas. Tai dar ne turčių, o normalių piliečių terpė, neišniekinta reklamos, beskonių fantazijų, tai vieta, kurioje žmonės gimsta, kad suvoktų ir juos kada nors paliesiančią mirtį, kaip suvokė Jonukas. Tai vieta, kur keistoje dinamikoje greta tebepulsuoja dabartis ir istorija, kurios unikalumo dar nesugriovė turistinis glaistas, kuri mums tokia – viena.
Saulius Macaitis

Romualdas Lileikis (g. 1959, Vilniuje) – kino režisierius, poetas, muzikas. Studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (tuometinėje Valstybinėje konservatorijoje), Vilniaus universitete baigė lituanistiką. Sukūrė dokumentines juostas: „Olandų gatvė“, „Anapus“ (1995) apie žydų poetą Menkė Katzą, „K+M+B” (2001) apie Užupio šventes, „Saša“ (2006) apie Užupio senbuvį, “Dangaus šėšėlis“ (2008, Lietuvos kinematografininkų sąjungos premija) apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį ir poetišką vaidybinį filmą apie vaiko vidinį pasaulį „Aš esu“ (1990), pelniusį pagrindinį prizą Tarptautiniame kino festivalyje Portugalijoje. R. Lileikis išleido tris kompaktinius diskus: „Kiaulės sakmė” (kartu su kompozitoriumi Audriumi Balsiu), „Evangelija nuo Romo”, „Requiem” (kartu su kompozitoriumi Kipru Mašanausku). 

Kultūra gyvai

Kinas mieste

2009 06 17 - 2009 08 21 / Europos kinas istoriniuose Vilniaus ir Kauno kiemuose

 




© 2009 Visos teisės saugomos.
VšĮ Meno avilys.

Sprendimas: TAPE