Koridorius
Koridorius

1995, Lietuva, drama, 80 min.

Režisierius ir scenarijaus autorius: Šarūnas Bartas
Operatorius: Rimvydas Leipus
Vaidina: Katerina Golubeva, Šarūnas Bartas, Viačeslavas Amirchanianas, Daiva Kšivickienė, Mantvydas Janeliūnas, Eimuntas Nekrošius ir kt.

Apdovanotas:
CICAE prizu Tarptautiniame kino festivalyje „Cinema Giovani“ Turine, Italijoje, 1995;
FIPRESCI prizu Tarptautiniame kino festivalyje „Viennale“ Vienoje, Austrijoje, 1995.

 

Vilnius. 1991-ųjų sausio įvykiai, prie parlamento deginami laužai, susirinkusi žmonių minia. Visa tai sumišę su smogu, užgulusiu miestą ir žmonių sielas, su cigarečių ir kaminų dūmais. Sniego baltumo ir rūsčios kasdienybės kontrastas. Filme užfiksuotas skausmingai juntamas laiko lūžis. Prisiminimai išsaugo motinos žvilgsnį, tėvo prisilietimą, nemotyvuoto blogio pažinimą, mylimos moters liūdną šypsnį. „Amžina yra tuštybė kasdieninėje mūsų kelionėje koridoriumi. Mes atidarome daugybę durų, beieškodami šviesaus žvilgsnio“, – taip pristato filmą jo kūrėjai. „Koridorius“ – praeities ir dabarties pojūčių ir fragmentų mozaika. Koridorius jungia vakarykštę dieną ir dabartį, jame daug durų, nežinia kur vedančių.“

Šarūnas Bartas (g. 1964 m.) – vienas ryškiausių savosios kinematografininkų kartos atstovų.  Baigė Maskvos Kinematografijos institutą, režisūroje debiutavo pusiau mėgėjišku dokumentiniu filmu „Tofolarija“ (šiuo metu jis, atrodo, yra prarastas) ir atkreipusia į save dėmesį vidutinio metražo juosta „Praėjusios dienos atminimui“ (1989), kurioje pasirodo realūs personažai, „vaidinantys save“ vaidybinio kino principais. Specifinę kino kalbą autorius toliau grynino pilno metražo filme „Trys dienos“ (1991), pelniusiame Berlyno 1992 metų kino festivalyje ekumeninės žiuri prizą (už problematiką, temos svarbą, minčių gilumą) ir FIPRESCI (Tarptautinės kino kritikų asociacijos) prizą už stiliaus savitumą, temos reikšmingumą, vaizdų grožį. Tai praktiškai besiužetis pasakojimas apie trijų jaunų lietuvių vizitą į Kaliningradą-Karaliaučių-Kionigsbergą – merdintį, išniekintą miestą. Tradicinę dramaturgiją ignoruoja ir tolesni Š. Barto filmai: „Koridorius“ (1994, rodytas Berlyno festivalyje), „Mūsų nedaug“ (1995, rodytas Kanuose, programoje „Kitas žvilgsnis“), „Namai“ (1997, rodytas toje pačioje Kanų festivalio programoje). Visi jie – laisvos struktūros, minimalistinės formos, filosofinių asociacijų kūriniai. Š. Barto kūryba, mažai žinoma ir analizuota pačioje Lietuvoje, turi nedidelį, bet ištikimą gerbėjų ratą Vakaruose. Be to, Š. Barto atvejis svarbus ir tuo, kad tai pirmasis lietuvių kino kūrėjas, supratęs koprodukcijų svarbą mažai nepajėgiai kinematografijai ir savarankiškai užmezgęs ryšius su vokiečių, prancūzų bei portugalų prodiuseriais.
Saulius Macaitis

Kultūra gyvai

Kinas mieste

2009 06 17 - 2009 08 21 / Europos kinas istoriniuose Vilniaus ir Kauno kiemuose

 




© 2009 Visos teisės saugomos.
VšĮ Meno avilys.

Sprendimas: TAPE