Lietuvybės paieškos Nemuno krantinėje
Lietuvybės paieškos Nemuno krantinėje
 
Kaunas – upių miestas. Paradoksalu, kad šiandien vaikštinėdami po šį įstabų, upėmis įrėmintą miesto senamiestį, ne visuomet pastebime upes, o jos juk galėtų daug ką papasakoti apie miestą ir jo gyventojus, apie kitokį praeities pulsą.
Šiandien Nemuno krantinė – viena populiariausių miesto viešųjų erdvių: miesto švenčių renginiai puikiai sugula paupyje, o šiokį gražų vakarą ne vienas kaunietis užsuka pasimėgauti vandens artumo teikiama vėsa. Galbūt upių šauksmas nėra toks nebylus, kaip jį kartais vaizduojamės?

Būta laikų, kai Nemunas pulsavo ir kasmetiniais potvyniais gąsdindavo ne tik Senamiesčio, bet ir Naujamiesčio – Laisvės alėjos ir aplinkinių kvartalų – gyventojus. Dar ir dabar atidesnė akis pastebi mieste išsibarsčiusias, rekordinių praeities potvynių lygį rodančias žymas ant Vytauto Didžiojo (Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų) bažnyčios ir Kauno centrinio pašto sienų. Šiandien sunku patikėti, kad laikinosios sostinės laikais senamiesčio ir centro gyventojų susisiekimui tam tikru metų laiku prireikdavo valčių. Tačiau Nemunas ir Neris žinomi ne vien dėl potvynių ir ledonešių metu apgriautų tiltų. Nemunui buvo tekusi svarbesnė misija – tapti sienos žyma.

Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m., dabartinė Kauno miesto dalis – Aleksotas kartu su Užnemune atiteko Prūsijai. Nemunas skyrė šias dvi valstybes. Kiek vėliau XIX a. pradžioje praūžus karams su Prancūzijos imperatoriumi Napoleonu Bonapartu ir Rusijai užkariavus Užnemunę, Nemunas skyrė nebe valstybes, o gubernijas. Šiandien sėdėdami Nemuno krantinėje ir žvelgdami Aleksoto pusėn retai susimąstome, kad kurį laiką šiuos du upės krantus jungė „ilgiausias“ pasaulyje tiltas (juokauta, kad jį pereiti užtrukdavę net 13 dienų). Ši keistenybė paaiškinama kalendorių skirtumais: dabartiniame Aleksote galiojo naujasis kalendorius, o Kaune – senasis.

Iki 1919 m., kai Kaunas tapo laikinąja Lietuvos sostine, Nemuno krantinėje švartuodavosi burlaiviai, vėliau – garlaiviai. Krantinėje ties Vytauto Didžiojo bažnyčia buvo įkurta prieplauka, iš kurios į kitus miestus gabentos prekės, vykta į apžvalgines kelione. Vėliau plaukti garlaiviu tapo vienu iš patraukliausių keliavimo būdų, vykusiems iš sostinės į Klaipėdos kraštą. Laikinosios sostinės laikotarpiu žengęs kelis žingsnius tolyn nuo prieplaukos santakos link, atsidurdavai viename iš populiariausių Kauno pliažų. Bene populiariausias Kauno miesto vaizdas anuomet buvo žvelgiant nuo Aleksoto kalno į Senamiestį, į Nemuną ir prieplauką.

Šiandien Kaunas gali pasigirti beveik vienalyte etnine gyventojų sudėtimi, tautinių mažumų atstovai sudaro tik nedidelę dalį gyventojų. Bet Kaune ne visą laiką vyravo lietuviai. Bendradarbiaudami ir konkuruodami su kitomis etninėmis ir konfesinėmis bendruomenėmis, lietuviai Kaune aiškią persvarą įgijo tik laikinosios sostinės laikotarpiu ir nuo to laiko tapo dominuojančia etnine grupe. Pirmosios Lietuvos Respublikos metais raginta lietuvinti miestus, tad atidžiau pažvelgę į Kauno priemiesčių arba Naujamiesčio architektūrą, ypač pastatus statytus XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, būtinai išvysime ką nors tautiško ir labai lietuviško.

Kultūra gyvai

Kinas mieste

2009 06 17 - 2009 08 21 / Europos kinas istoriniuose Vilniaus ir Kauno kiemuose

 




© 2009 Visos teisės saugomos.
VšĮ Meno avilys.

Sprendimas: TAPE