Vietos Vilniuje
Koncertų ir sporto rūmai: modernaus miesto link


Vilniaus moderni architektūra itin nenuosekli. Nors jau XX a. prad. pasaulio architektūroje atsisakoma įmantrumo, ornamentikos ir pirmenybė teikiama funkcionalumui, tačiau Vilnius tuo metu dar neatsisako istoristinių XIX a. pab. būdingų sprendimų, tebeklesti neoklasicizmas, neogotika ir pan. Žinoma, didmiesčio progreso polėkius slopino ir provincijos statusas, Lietuvos priklausymas Rusijos imperijos sudėčiai, vėliau – Lenkijos. Situacija iš esmės pasikeičia sovietinės okupacijos metais, kai Vilnius vėl tampa teritorine ir centrine Lietuvos dalimi, o okupacinė valdžia imasi Antrojo pasaulinio karo suniokoto miesto atstatymo darbų.


Nors naujoji sovietinė ideologija atsinešė „šviesaus rytojaus“ mitu grįsto industrinio progreso nuotaikas, įkvėptas žymiųjų bolševikų avangardistų, tačiau mūsų miestą ėmė gvieštis socialistinio realizmo, retrospektyvaus neoklasicizmo stiliai. Barokinių miniatiūrų išraižytą miestą aplenkė konstruktyvistinės Tatlino architektūros dvasia alsuojančios fantasmagorijos. Vis dėlto tai negelbėjo nuo esminių miesto kraštovaizdžio pakitimų – iki pat šeštojo dešimtmečio pabaigos projektuojami ir statomi pompastiški, monumentalūs „rūmai“: Martyno Mažvydo biblioteka (1953–1958 m.), Vilniaus geležinkelio stotis (1954 m.)  „Tėvynės“, „Draugystės“,  „Pergalės“ kino teatrai ir kt. Situacija pasikeičia pasklidus chruščiovinio „atlydžio“ nuotaikoms, kai 1955 m. sovietų vadovybė priėmė nutarimą „Dėl nesaikingumo statyboje ir architektūroje pašalinimo“. Nutarime raginama atsisakyti neoklasicistinės ornamentinės puošybos ir sukti industrializacijos keliu. Tai skatino naujų gelžbetoninių konstrukcijų ir modernizmo stiliaus, apjuosusio miesto istorinį branduolį, plėtrą. 7–9-uoju dešimtmečiais plečiantis miestui bei kylant miegamiesiems rajonams, Vilniuje ėmė rastis vis daugiau pagal individualius projektus pastatytų objektų. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Koncertų ir Sporto rūmai (1965–1971 m.). Šis stačiakampio plano betoninis pastatas laikomas originalios konstrukcijos – ant gelžbetonio rėmų pakabintos iš anksto įtemptos gelžbetonio perdangos. Ši konstrukcija 1973 m. pripažintas pasauliniu išradimu bei apdovanota už originalų inžinerinį sprendimą. Koncertų ir Sporto rūmai – sovietinio modernizmo simbolis – ilgainiui tapo vilnietiškojo tapatumo dalimi bei susietas su Lietuvos nepriklausomybės atgavimo istorija – čia 1988 m. vyko Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimas, 1991 m. – Sausio 13-osios ir Medininkų tragedijos aukų laidotuvės. Tačiau šalia vėlyvųjų lietuviškosios tautinės simbolikos aspiracijų Koncertų ir Sporto rūmai ženklina ir ankstyvos miesto kultūros griūtį. Bendrieji ir individualūs miesto kaitos planai ne tik pildė ir plėtė miesto ribas, bet ir griovė senojo miesto istorinę tapatybę. Koncertų ir Sporto rūmai buvo pastatyti Senųjų žydų kapinių vietoje. Šiose nuo 1592–1593 m. minimose kapinėse palaidoti Vilniaus rabinai, žymūs žydų visuomenės ir kultūros veikėjai. Kapinėse atgulė (vėliau palaikai perkleti)  ir pasaulinio garso Talmudo ir Toros tyrinėtojas, Vilniaus Gaonas Elijahu Kremeris (1720–1797 m.). Bet 1955 m. Vilniaus miesto vykdomojo Komiteto nurodymu kapinės buvo sunaikintos, XVII–XVIII a. sukurti antkapiai sutvirtino Vilniaus modrernių pastatų ir tiltų betoną.


Antrasis pasaulinis karas ir sovietinė ideologija Vilniaus tautinį identitetą pakeitė iš esmės. Pirmą kartą Vilniuje įvyko tautinė „kolonizacija“. Buvęs daugiakultūriu žydų, lenkų, rusų miestu, Vilnius tampa išskirtinai lietuvių miestu. Ilgainiui miestas tampa ne tik socialistinės respublikos vykdančiosios valdžios galios centru, bet ir kultūros bei miestietiško išlaisvėjimo branduoliu. Pokario kovoms aprimus, mieste telkiasi likęs intelektualinis ir kultūrinis elitas, ginkluotoji rezistencija keičiama pasyviaja, kitaip dar vadinama disidentiniu judėjimu. Sąmoningumą puoselėjantis branduolys po truputį stiprėja, politinė sistema pamažu laisvėja, atsiranda erdvės reikštis maištui ir laisvės troškimui. Universitetinė studentija ima burtis į pirmąsias viešas demonstracijas (1955–1959 m.), neformalius kraštotyrinius (nuo 1963 m.), literatūrinius (nuo 1958 m.) sambūrius. Daugumą jų KGB traktavo kaip sovietinei ideologijai priešišką veiklą, mėgino kontroliuoti arba visiškai uždrausti.


Aštuntojo dešimtmečio pradžioje kilęs hipių judėjimas prisideda prie disidentinių nuotaikų plitimo. Nors hipiai ir nebuvo disidentai, bet jų veikla laikoma priešiška režimui. Sovietinės ideologijos sargai baiminosi ir nemėgo hipių, nes šių pasaulėžiūra visiškai neatitiko sovietinių normatyvų. Hipiai kaip ir kitas antitarybinis jaunimas buvo persekiojami bei registruojami KGB. Vienas įsimintiniausių šio judėjimo įvykių – tai 1971 m. įvykęs pogrindinis roko festivalis restorane „Žirmūnai“. Paradoksalu, kad būtent šis rajonas – vienas pirmųjų miegamųjų rajonų, simbolizavusių tarybinio žmogaus kasdienių poreikių viršūnę – tapo lietuviškojo Vudstoko festivalio (Amerikoje vykusio 1969 m.) vieta. Šis „Sartakovo Trio“ muzikantų iniciatyva Vilniuje įvykęs „seišenas“ tuo metu buvo unikalus, beprecedentis reiškinys visoje Sovietų Sąjungoje.


Štai kaip šį išskirtinį įvykį atsimena jo liudininkas muzikantas Olegas Zacharenkovas: „Iš Rygos pakvietė „Natural Product“ – bliuzo ansamblį, kuriame grojo Pete Andersen ir Seiskis. Renginio pretekstas buvo gitaristo Olego Sartakovo gimimo diena. Dalyvavo „Olego Sartakovo trio“, „Gėlių Vaikai“, „Rupūs miltai“, „Natural Product“. Dalyvavo A. Jegorovas (Džyza) grojęs „Nuogi ant slenksčio“ su hipsteriu, pravarde Fikusas, kuris nebuvo muzikantas, bet virė tam pačiam katile. Džyza su Fikusu gan pikantiškai šaipėsi iš sovietinės estrados. Susirinko absoliučiai fantastiška publika. „Sartakovo trio“ užgrojo Lennono dainą „Cold Turkey“, vienas vaikinas nusirengė iki pusės ir užsilipo ant stalo. Tada visus pagavo siautulys ir apėmė ekstazė… Tačiau ant scenos užlipęs restorano administratorius ragino nustoti šėlus, primindamas, kad „čia ne laukiniai Vakarai“. Susirinkusieji dar pasiklausė grojusių grupių, šoko ir visi pasijuto taip, kaip vargu ar kas tuomet drįso net įsivaizduoti. Vargu bau. Man iki šiol šis vakaras atrodo neįmanomas ir fantastiškas. Pilna salė laisvo šokio ekstazėje paskendusių žmonių, o už lango – nyki sovietinė santvarka… Šis renginys iš tiesų precedentų neturėjo visoje Sąjungoje, ir apskritai buvo bene vienintelis tokio pobūdžio susibūrimas.“

Pranciškonų vienuolynas: nuo gotikos iki Marco Chagallo


Kas galėtų patikėti, kad seniausias vienuolynas Vilniuje sergėjo brolių pranciškonų atnašavimus, stebėjo Napoleono karių mirtis, lydėjo žydų kultūrą užmarštin? Vienuolyno ir bažnyčios ansamblis, užimantis vieną didžiausių Vilniaus Senamiesčio plotų (aprėpiantis Kėdainių, Lydos, Pranciškonų ir Trakų gatvių statinių grupę), įamžina neramų Vilniaus istorijos kismą, atliepdamas jį ir savo pastatų architektūroje. Nors ankstyvasis architektūros palikimas (iki XVIII a.) – fragmentiškas, tačiau vienuolyno Švč. Mergelės Dangun ėmimo bažnyčia (pradėta statyti 1410 m.) žymi trijų pagrindinių architektūros stilių – gotikos, baroko ir klasicizmo – raidą. Vertingiausias architektūrinis palikimas – gotikinis. Mat tai seniausias visuotinės architektūros stilius Lietuvos architektūros istorijoje. Gotika – XII a. Prancūzijoje susiformavęs architektūros stilius, Lietuvą pasiekęs stiprėjant miestams, plintant katalikybei ir tik nuo XIV a. vidurio pasireiškęs pilių architektūroje. Pranciškonų vienuolyno Švč. Mergelės Dangun ėmimo bažnyčia anuomet buvusi pačia didžiausia bažnyčia LDK, iki šių dienų išsaugojo gotikinius „krištolo“ skliautus, pranciškonų katedros galingus tūrius bei vieną seniausių Lietuvos mūrinėje gotikoje plytų portalą. Šie pastatai ne tik vieni seniausių Vilniaus architektūros likučių, bet susiję ir su ankstyvąja katalikybės plėtra. Pranciškonų, elgetaujančių vienuolių, ordinas, puoselėjęs neturtą, asketizmą ir paklusnumą, Vilniaus istorijoje užima ypatingą vietą. Šio ordino brolių atsiradimą Vilniuje gaubia mįslinga legenda, kurioje pasakojama apie keturiolikos pranciškonų kankinių nužudymą 1335 m.. Ši legenda negali patvirtinti, ar pirmasis Vilniuje būtent pranciškonų statytas vienuolynas stovėjo dabartinio statinio vietoje. Tačiau naujausi tyrimai rodo, kad dabartinėje pranciškonų vienuolyno vietoje jau XIII a. pab. – XIV a. prad. būta medinės bažnytėlės, o žmonės laidoti pagal krikščionių tradicijas. Tad neabejotinai galima teigti, kad tai viena ankstyviausių katalikiškų Vilniaus vietų!

Ilgainiui vienuolynas plėtėsi, prijungiant didikų ir bajorų dovanotas žemes. XV a. pab. – XVI a. prad. Vilniaus pranciškonams priklausė septyni kaimai, trys ežerai bei 54 namai Vilniuje. 1526 m. Vilniuje lankęsis Austrijos ambasadorius Sigizmundas von Herberšteinas rašė: „Ypač išsiskiria pranciškonų globojamas vienuolynas, kurio statyba itin daug kainavo“. Pranciškonų vienuolynas garsėjo kaip svarbus intelektualinis Vilniaus centras, čia veikė stipriausia XVII a. mokykla, spaustuvė, vienuoliai rengė viešus religinius disputus Vilniaus miestelėnams ir didikams bei teologinio turinio konferencijas. Didelis dėmesys skirtas mokslui ir menui, ypač muzikai. Vienas svarbiausių reikalavimų stojantiems į ordiną ir buvo polinkis ir gabumai muzikai. 1864 m. carinė valdžia atėmė vienuolyną iš vienuolių dėl šių aktyvios paramos sukilėliams. Vienuolyne buvo įkurdintas archyvas. Įdomu tai, kad sekant prancūziškojo Vilniaus pėdsakais, jie atveda ir į Pranciškonų vienuolyną – mat 1812 m. karo metu šiame vienuolyne veikė Napoleono karių ligoninė (kariuomenės iždinė įsikūrė pastate, esančiame Didžiojoje g. 1/2; būtent čia apsigyveno ir kariuomenės intendantas Henris Beyle'is – vėliau tapęs rašytoju ir pasivadinęs Stendhaliu). Rekonstruojant tuometinius istorinius įvykius populiarus JAV „Discovery“ kanalas šiame vienuolyne filmavo paskutines prancūzų karių agonijas. Anot istorinių šaltinių, nei vienas šioje ligoninėje gydytas karys neišgyveno.

Kaip ir daugelį vienuolynų bei bažnyčių – Pranciškonų vienuolyną ir Švč. Mergelės Dangun ėmimo bažnyčią garsino stebuklingi paveikslai. Bažnyčia įžymi Švč. Mergelės Marijos paveikslais, o dar labiau išgarsėjo stiuko skulptūra, vadinama Baltąja Mergele. Nuo XVIII a. vidurio šis vienas meniškiausių vėlyvojo vilnietiškojo baroko dailės kūrinių lankytojus pasitikdavo vienuolyno svečių kambaryje. Uždarius vienuolyną ši skulptūra paliko užmūryta nišoje. XX a. tarpukariu pranciškonams trumpam vėl atgavus vienuolyną, užmūrytoji Baltoji Mergelė vėl išniro iš užmaršties – skulptūra pernešta į bažnyčios koplyčią. Būtent čia ji per stebuklą ir išliko iki pat mūsų dienų per visą sovietmetį, nepaisant to, kad bažnyčia buvo paversta archyvinių dokumentų saugykla.

Vienuolyno ansamblis sietinas ir su dar viena Vilniaus kultūros dalimi – žydiška miesto dalimi. Pranciškonų vienuolyno pastatai XIX a. pab. – XX a. prad. tapo žydų kvartalo dalimi (Trakų g.), o Antrojo pasaulinio karo metais ir geto dalimi (Lydos g.). Vilniaus istorija neįsivaizduojama be jidiš kultūros, giliai įsišaknijusios žydų atmintyje. Vilnius kaip Lietuvos Jeruzalė, Šiaurės Jeruzalė, litvakų kultūrinis, intelektualinis, religinis centras iškilo XVIII a. antrojoje pusėje, visų laikų iškiliausio Vilniaus žydo – Vilniaus Gaono Elijahu ben Šlomo Zalman gyvenimo metais. Būtent jo dėka Vilnius tapo dvasiniu ir kultūriniu žydų centru. Vilniaus Gaonas laikomas iškiliausiu Talmudo aiškintoju, kuris išaiškino Talmudo klaidas, įsivėlusias šimtmečius jį perrašinėjant. Visame pasaulyje skaitomas Talmudas spausdinamas su Vilniaus Gaono komentarais. XX a. prad. Vilnius tapo litvakų, LDK (Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos, Latvijos) teritorijoje gyvenusių žydų, kalbėjusių jidiš kalba, arba Litvakijos sostine. Tačiau dar XIX a. antrojoje pusėje Vilniuje duris atvėrė pirmosios jidiš kalbos spaustuvės, padėjusios vystytis šiai kalbai: Vilniuje sukurti pirmieji grožinės literatūros – prozos bei poezijos – jidiš kalba kūriniai. Jau 1925 metais čia įkurta JIVO („Jidišer visnšafterlecher institut“) – Žydų mokslo institutas, tyrinėjęs jidiš filologiją, žydų istoriją, kultūrą, ekonomiką ir t.t. Jo globėjai – pasaulinio masto mokslininkai: A. Einšteinas, Z. Froidas, E. Bernšteinas ir kt. (Antrojo pasaulinio karo metais JIVO centru tapo atstovybė Amerikoje, Niujorke). Todėl nenuostabu, kad iš Vilniaus yra kilę daug žymių žydų: pasaulinės kultūros veikėjų, rabinų, mokslininkų, rašytojų, rašiusių jidiš ir hebrajų kalbomis. Vieni žymiausių XX a. prad. visuomenės veikėjų buvo Cemachas Šabadas – „Daktaro Aiskaudos“ prototipas ir personažo įkvėpėjas, net dvi Gonkūrų premijas pelnęs prancūzų rašytojas Romainas Gary (Romanas Kacevas), didis smuikininkas Jaša Cheifecas. Žymios Paryžiaus Monparnaso mokyklos branduolį taip pat sudarė Vilniaus žydai, čia gyvenę ir mokęsi litvakai, tokie kaip Jacques'as Lipchitzas, Kremegne‘as, Soutine‘as, Marcas Chagallas ir kt. Negana to iš litvakų kilę tokie žymūs kino kūrėjai kaip Woody Allenas, Kirkas ir Michaelas Douglasai, Stevenas Spielbergas bei kt.
Švč. Trejybės bažnyčia ir Bazilijonų vienuolynas: pamirštoji unitų šventovė


Šiandien galėtume būti valdomi ir iš Kremliaus. Ši kontroversiška mintis pagrįsta ne tik XIX–XX a., bet ir žymiai ankstesne istorine patirtimi, siekiančia dar XIV a. Tuo metu LDK valdovai priėmė lemiamą sprendimą, susiejusį šalį su katalikų krikščionybės arealu – Vakarų Europa, o ne stačiatikių – Rytų Europa. O tikimybės apsispręsti pastarosios naudai būta didelės: stačiatikiai buvo pirmieji krikščionys, kuriuos pažino LDK valdovai pagonys, jų įtaka politiniame gyvenime buvo itin svari. Stačiatikiai tapo ir pirmaisiais krikščionimis savo kankinyste paliudijusiais tikėjimo tvirtumą. Visgi konfesinis apsisprendimas, išreikštas katalikų krikštu 1387 m., nulėmė provakarietišką orientaciją, kuri laikui bėgant tapo esmine kratantis stiprėjančios Maskvos įtakos.

Po krikšto stačiatikių, sudariusių LDK valstybės gyventojų daugumą, politinis ir socialinis statusas smarkiai pasikeitė. Tik patys galingiausi stačiatikiai didikai buvo įsileidžiami į politinio elito gretas. Tačiau siekiant išlaikyti įtaką Rytų žemėse (dabartinėje Baltarusijoje, Ukrainoje), kuriose stačiatikybė buvo dominuojanti religija, LDK valdovai sąmoningai laikėsi prostačiatikiškos politikos. Toks dvigubas konfesinis žaidimas lėmė dviejų krikščionybės šakų gyvavimą greta vienoje valstybėje. Ši dviejų religinių tradicijų sąveika bei bajorijos politiniai-socialiniai integraciniai procesai palaipsniui atvedė prie bažnytinės unijos projekto įgyvendinimo – 1596 m. paskelbta Brastos bažnytinė unija. Pagal ją sukurta nauja krikščioniška konfesija – unitai, vėliau imti vadinti graikų apeigų katalikais. Unitai išreiškė dviejų senųjų krikščioniškų religijų sintezę – jie pripažino Romos popiežiaus viršenybę bei svarbiausias katalikų dogmas, tačiau išsaugojo savitą per 500 metus Kijevo Bažnyčioje susiformavusią liturgiją, tradicijas ir gimtąją ukrainiečių kalbą. Užsitikrinę valdovo protekciją graikų katalikai pagal skaitlingumą bei įtaką veikiai tapo antrąja konfesija Vilniuje ir visoje LDK. Tuo tarpu Vilnius tapo svarbiausiu unitų religiniu centru. XVII a. vid. graikų katalikų metropolitas savo rezidenciją galutinai perkėlė į Vilnių. O nuo 1609 m. Švč. Trejybės cerkvė/bažnyčia ir vienuolynas tampa svarbiausiu unitų kultūros židiniu ne tik Vilniuje, bet ir visoje LDK. 1617 m. prie šios cerkvės sukuriamas Bazilijonų ordinas, kurio įkūrėjais tampa Juozapatas Kuncevičius ir Juozas Veljaminas Rutskis. Šie du vienuoliai 1617 m. į Rūtos dvarą prie Naugarduko sukvietė Bazilijonų vienuolynų kapitulą, kuri, sujungusi penkis Bazilijonų vienuolynus (Vilniaus, Biteno, Žirovicų, Minsko ir Naugarduko), įkūrė Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną – Švč. Trejybės kongregaciją su centru Vilniuje. XIX a. unijos priešų nužudytas Juozapatas Kuncevičius paskelbiamas šventuoju ir tapo pirmuoju graikų katalikų šventuoju bei pirmuoju Romos popiežiaus kanonizuotu ukrainiečiu. Vėliau J. V. Rutskis tampa Kijevo metropolitu ir laikomas pirmuoju unitų bažnyčios ir vienuolyno fundatoriumi.

Švč. Trejybės bažnyčia ir Bazilijonų vienuolynas, tapę centrine unitų veiklos vieta, žymi ir minėtą stačiatikiškos tradicijos pradžią. Pagal legendą ant Švč. Trejybės kalno, kur stovi vienuolynas, 1347 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo nurodymu buvo nužudyti pirmieji Lietuvos krikščionys kankiniai – stačiatikiai Jonas, Antonijus ir Eustachijus. Šiam įvykiui atminti apie 1374 m., esą Algirdo žmonos valia, jų žūties vietoje buvo pastatyta medinė Švč. Trejybės cerkvė. Mūrinės cerkvės ir vienuolyno ansamblis pradėtas formuoti XVI a. pradžioje, galingiausio to meto LDK stačiatikio Konstantino Ostrogiškio iniciatyva. Cerkvei ir vienuolynui atitekus unitams, ansamblis toliau plečiamas ir puošiamas: atstatytas sugriuvęs vienuolynas, šonuose pastatytos dvi koplyčios ir t.t. 1760 m. gaisrui smarkiai suniokojus ansamblį, bažnyčios ir vienuolyno atstatymo darbams vadovauja žymiausias LDK vėlyvojo baroko architektas Jonas Kristupas Glaubicas. Vienas išraiškingiausių šios rekonstrukcijos metu atsiradusių ansamblio elementų – vienuolyno vartai, laikomi vienais didžiausių ir gražiausių vėlyvojo baroko vartų Lietuvoje.

Vienuolyno situacija iš esmės pasikeitė XIX a. Lietuvai patekus į carinės Rusijos imperijos sudėtį. Prostačiatikiška valstybės politika lėmė palaipsninį unitų konfesijos sunaikinimą – jie verčiami pereiti į stačiatikius, Romos katalikus arba pasitraukti iš carinės Rusijos teritorijos į dabartinę Lenkiją ir Vakarų Ukrainą. Šie įvykiai palietė ir Švč. Trejybės vienuolyną. Iš čia Bazilijonai buvo išvaryti dar 1821 m. Jų šventovėje įkurta stačiatikių Apreiškimo cerkvė, vyrų vienuolyno sparne įrengtas kalėjimas, kuriame siautėjant filomatų bylai 1823—1824 m. kalinti Vilniaus universiteto studentai. Čia kalėjo ir bene garsiausias lenkų poetas Adomas Mickevičius. Dar studijuodamas Vilniaus universitete A. Mickevičius buvo vienas iš 1817 m. įkurtos slaptos filomatų draugijos steigėjų. Slaptoji draugija savo uždaviniu laikė savišvietą ir moralinį tobulėjimą, drauge puoselėjo anticarines nuotaikas. 1823 m. carinei valdžiai išsiaiškinus apie slaptąsias studentų organizacijas, su kitais nariais buvo suimtas ir A. Mickevičius. Jis Švč. Trejybės Bazilijonų vienuolyne buvo kalinamas nuo 1823 lapkričio 4 d. iki 1824 m. balandžio 21 d.

Vienuolyno celė Nr. 4, kurioje kalėjo poetas, literatūros istorijoje žinoma Konrado celės vardu, nes toje pačioje celėje A. Mickevičius „įkalino“ pagrindinį Vėlinių III dalies veikėją. Būtent ant šios celės sienos vėlinių dieną Gustavas paliko įrašą, žymintį vidinę jo metamorfozę, ir pasivadino Konradu (pagal „Konrado Valenrodo“ veikėją): „Gustavas mirė 1823 m. lapkričio 1. Čia gimė Konradas 1823 lapkričio l“. Šiame kūrinyje poetas aprašė sumaištį ir represijas, kurias teko patirti filomatų bylos metu. Lietuvos vardu pavadintame prologe ir kitose trijose scenose veiksmas vyksta Vilniuje, Aušros Vartų gatvėje bei Bazilijonų vienuolyne. Daugelio veikėjų prototipai – istoriniai asmenys, poeto bičiuliai.

Šiandien Švč. Trejybės bažnyčia ir vienuolynas vėl teisėtai priklauso unitų religinei bendruomenei, kurios centras persikėlęs į Ukrainą. Todėl ir Vilniuje veikiantys Bazilijonai glaudžiai susiję su Ukraina. Šiandien vienuolyno pastatuose įsikūręs viešbutis „Pas Baziljonus“ bei restoranas „Dom minestra“ dėmesį traukiantis išskirtiniais patiekalais, gaminamais pagal senus vienuolių receptus. O Konrado celė bei muziejus vilioja gausius lenkų turistų būrius.

Itališkojo Vilniaus beieškant: Šv. Petro ir Povilo bažnyčia ir Laterano kanauninkų vienuolynas


Vienas austrų publicistas yra pasakęs, kad Vilnius neabejotinai Vidurio Europos miestas – tai liudija kava ir barokinių bažnyčių varpai. Kitiems – Vilniaus barokas yra neįminta mįslė: taip ir neaišku kas lėmė Lotynų Amerikos ir Vilniaus baroko panašumus? Iš tiesų Vilniuje barokas ypatingas, giliai įsišaknijęs architektūrinis stilius (ir ne tik!), aprėpiantis kelis šimtmečius (XVII–XVIII a.) ir palikęs pėdsaką daugumoje architektūrinių paminklų. Todėl gan įprasta Vilnių vadinti „baroko miestu“.

 

Barokas susiformavo Italijoje XVI–XVII a., tačiau neišliko vienalyčiu, nes „nutekėjęs“ į kitas šalis įgavo savitų bruožų. Taip nutiko ir Vilniuje – čia baroko stiliaus architektūra, pasižyminti savitu baroko stiliumi ilgainiui imta vadinti „Vilniaus baroko“ mokyklos vardu. Vienas iškiliausių šio stiliaus paminklų yra Šv. Petro ir Povilo bažnyčia. Tačiau mažai kas žino, kad XV a. susiformavusiame priemiestyje Antakalnyje dunksanti baroko pažiba – Šv. Petro ir Povilo bažnyčia – slepia ir Laterano kanauninkų ordino vienuolyną. Vienuolyno gyvavimo pradžia Vilniuje siejama su 1625 metais, kai įtakingo Vilniaus vyskupo Eustachijaus Valavičiaus kvietimu (Padujoje ir Romoje baigęs mokslus Eustachijus tapo pirmuoju LDK dvasininku užėmusiu aukštus pasaulietinius postus: jis dirbo karaliaus kanceliarijoje, vėliau tapo LDK vicekancleriu) į Vilnių atvyko laterano kanauninkai. Vienuoliai laikęsi šv. Augustino regulos, ypatingą dėmesį skyrė viešoms apeigoms, pamokslų sakymui, parapijiniam apaštalavimui, jaunimo auklėjimui ir misijoms.

Bažnyčios, prie kurios šliejasi vienuolynas, istorija kur kas ilgesnė. Manoma, kad pirmoji medinė bažnyčia jau stovėjo krikščionybės įvedimo Lietuvoje laikais. Be to ji pastatydinta pagonių meilės deivės Mildos šventyklos vietoje. Dabartinė mūrinė Šv. Petro ir Povilo bažnyčia pradėta statyti 1668 metais, fundatoriaus Mykolo Kazimiero Paco dėka. Lietuvos Didysis etmonas, Vilniaus vaivada M. K. Pacas yra kilęs iš įtakingos LDK didikų giminės, kildinusios save iš romėnų, be to bandžiusios giminiuotis su garsia italų florentiečių Pazzi gimine. Šis įtakingas didikas ne tik rėmė bažnyčios statybą bei pasirūpino jos išlaikymu ir po savo mirties, bet ir nusižemino, liepęs savo palaikus paguldyti po bažnyčios slenksčiu. Atgailaujančio M. K. Paco palaikai su įrašu „Hic iacet peccator“ (liet. čia guli nusidėjėlis) mindomi ir šiandien.

Pradėtos Šv. Petro ir Povilo statybos tuoj pat buvo apglėbtos žymiųjų italų meistrų dėmesiu – statyboms vadovavo architektas Džambatista Fredianis, bažnyčią dekoravo Pjetras Pertis, skulptūras kūrė Džovanis Maria Galis, freskas tapė M. da Altomonte. Būtent šių menininkų sukurto dekoro visuma ir leidžia šią bažnyčią laikyti vienu iškiliausių, savičiausių, brandžiausių Lietuvos baroko paminklų. Laikui bėgant bažnyčios dekoras kito – pradėjus irti lipdiniams, juos restauruoti vėl kviesti italų meistrai, interjeras papildytas lietuvių menininkų darbais: žymaus XIX a. skulptoriaus Kazimiero Jelskio skulptūromis, Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslu „Šv. Petro ir Povilo atsisveikinimas“. P. Smuglevičius menininko asmenybė susiformavo studijų metais Romoje, būtent tuomet jis ir išgarsėjo kaip vienas pirmųjų XVIII a. klasicizmo stiliaus kūrėjų Europoje. Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje kabantis paveikslas dailininko amžininkų vertintas kaip pats vertingiausias darbas iš visų bažnytinių P. Smuglevičiaus kompozicijų. Tačiau ne tik iškilių menininkų kūriniai tebegarsina Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. XVII a. šventykla buvo plačiai žinoma dėl švč. M. Marijos Maloningosios paveikslo, atvežto iš Italijos (Faencos). Švč. Dievo Motinos atvaizdas ilgą laiką vilniečius saugojo nuo karų ir marų.

 

Itališkojo stiliaus pėdsakų matyti ir kituose Antakalnio pastatuose. Šį priemiestį suformavo didikų, stambesnių ir vidutinių bajorų, bažnyčios pareigūnų bei pasiturinčių miestiečių statydinti vasarnamiai bei vilos. Iškiliausieji – Sapiegos, Pacai – statydinosi itališkojo manierizmo stiliaus dvarus. Šis stilius tarsi  pereinamasis – jam būdinga ir renasanso ir baroko stilių bruožai:  įmantrumas, abstraktus puošnumas. Minėtieji dvarai – tai Sluškų rūmai, kuriuose buvo apsistojęs net Petras I, Pacų rūmai, kuriuos vėliau įsigijo Pliateriai ir perstatydino ištaigingu rokoko stiliumi (šie rūmai dar vadinti „Kinija“, kadangi buvo puošti anuomet madingu „kinišku“ stiliumi) bei Sapiegų rūmai.
Šiaurės Atėnų pakraštyje: Evangelikų reformatų maldos namai


Vilnius – tai „Šiaurės Atėnai“. Štai tokį pelnytą reveransą galima nuolankiai skirti šiam daugiaveidžiui miestui. Ši emblema Vilniui priskiriama ne veltui, o dėl XVIII a. pab. – XIX a. pr. mieste paplitusio naujo architektūros stiliaus – klasicizmo. Klasicizmas palaipsniui išstūmė įmantrų vėlyvojo baroko (rokoko) stilių ir palaipsniui formavo naują architektūrinę madą, paremtą Graikijos ir Romos imperijos architektūra. Būtent šiuo stiliumi Lauryno Gucevičiaus suprojektuoti pagrindiniai miesto statiniai: Katedra, miesto rotušė ir sukūrė Vilniaus – Šiaurės Atėnų veidą. Prie iškiliausių klasicizmo pastatų priskiriama ir Evangelikų reformatų bažnyčia. Ji laikoma viena gryniausių klasicistinių architektūros kūrinių, bene mažiausiai paveiktų romantizmo. Bažnyčia pastatyta 1830–1835 m. pagal žymiausio Lietuvos vėlyvojo klasicizmo architekto Karolio Podčašinskio parengtą projektą. Pastatas iškilo už miesto sienos, prie evangelikų reformatų kapinių, šalia Pylimo gatvės. Puošniausias ir iškilmingiausias eksterjero elementas – korintinių kolonų portikas pagrindiniame fasade. Lietuvoje tai bene vienintelis tokios architektūros portiko pavyzdys. Virš trikampio portiko frontono stovėjo trys skulptūros (panašiai kaip ir Vilniaus katedroje), pats frontonas užpildytas horeljefu „Kristus kalba miniai“ (autorius Karolis Jelskis). Sovietmečiu evangelikų reformatų maldos namuose (veikė iki 1953 m.) įkurdintas kino teatras „Kronika“, kuriame rodyti tik dokumentiniai filmai.

Šie evangelikų reformatų maldos namai svarbūs ne tik architektūra, bet ir savo konfesiniu išskirtinumu, ženklinančiu Lietuvai svarbų tarpsnį. „LDK reformatų bažnyčią pagrįstai galima vadinti politine prasme nacionaline bažnyčia“ – teigia reformacijos Lietuvoje tyrinėtojai. Iš tiesų reformacijos – apie šimtą metų trukusio visuomeninio, religinio, kultūrinio judėjimo svarba Lietuvos istorijoje nenuginčijama. Reformacija vadinamas XV–XVII a. religinis sąjūdis, siekęs reformuoti Romos katalikybės doktriną, religines apeigas bei bažnyčios struktūrą. Šis judėjimas kilo Vokietijos žemėse 1517 m., kai Martynas Liuteris Vitenberge paskelbė garsiąsias 95 tezes, prikalęs jas prie bažnyčios durų. Reformacija suteikė pradžią protestantizmo šakoms, grindžiamoms Martyno Liuterio (liuteronybė) ir Jono Kalvino (kalvinizmas) teologiniais mokymais. Šios protestantų konfesijos, Lietuvoje tradiciškai vadinamos evangelikais liuteronais ir evangelikais reformatais, neužilgo pasiekė ir LDK bei pradėjo savo veiklą greta iki tol LDK teritorijoje veikusių Romos katalikų ir stačiatikių bažnyčių. LDK reformacijos centru tapo Vilnius, galutinai šioje pozicijoje įsitvirtinęs po 1557 m. – pirmojo reformatų bažnyčios sinodo.

Pirmajame Reformacijos etape (XVI a. 4–5 dešimtmečiai) Lietuvoje remtasi liuteronų idėjomis, kurios pasklido tarp visų kilmingųjų luomo sluoksnių atstovų bei miestiečių. Būtent šiuo laikotarpiu buvo padėti pagrindai trims naujiems reiškiniams Lietuvos kultūroje: teologijos teiginius interpretuojančių tekstų rašymui ir skaitymui, kėlusių gausius protestantų ir katalikų disputus teologinėmis temomis; knygų lietuvių kalba leidybai arba raštijos lietuvių kalba formavimuisi; švietimo institucijų pertvarkymui. Šie procesai vystyti antrosios reformacijos bangos (XVI a. vid.. – XVII a. vid.), iškilus evangelikams reformatams, kurių globėju tapo galingasis LDK kancleris, Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Juodasis. Po jo mirties kalvinistus ėmėsi globoti jo pusbrolis Radvila Rudasis (didysis etmonas, Vilniaus vaivada, LDK kancleris). Galingų didikų globa itin svarbi reformatų veiklai, būtent tai leido reformacijos veikėjams netrukdomai veikti. Reformatus globojo tokie LDK valdovai kaip Žygimanto Augusto motina Bona Sforca, Abraomo Kulviečio globėja, bei pats Žygimantas Augustas, kuris buvo auklėtas evangelikų reformatų. Tačiau visą šimtmetį LDK trukusiame judėjime ši galingųjų globa buvo nenuosekli ir lydima katalikų rengtų pogromų bei persekiojimų. Todėl didžioji dalis reformacijos veikėjų telkėsi kaimynystėje – Karaliaučiuje, Vokiečių ordino valstybės sostinėje, Prūsijos kunigaikštystės sostinėje. LDK reformatai čia telkėsi paskutiniojo vokiečių ordino didžiojo magistro ir pirmojo Prūsijos kunigaikštystės kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio kvietimu. Todėl Karaliaučius tapo spausdintos lietuviškosios raštijos sergėtoju. Būtent čia Martynas Mažvydas išspausdina pirmąją lietuvišką knygą.

Paminėtinas ir kitas LDK reformacijai svarbus miestas – Vitenbergas (miestas Vokietijos žemėse, kur kilo reformacijos judėjimas). Ten anuomet buvo įsikūręs garsus Vitenbergo universitetas, kuriame dėstė Martynas Liuteris. Šiame universitete mokėsi ir Liuterio paskaitų klausėsi žymūs LDK reformacijos veikėjai: Stanislovas Rapolionis (pirmasis Karaliaučiaus universiteto teologijos profesorius), Abraomas Kulvietis (pirmosios aukštesniosios mokyklos – kolegijos Vilniuje steigėjas), Jonas Bretkūnas (pirmojo Biblijos vertimo į lietuvių kalbą autorius). Šie veikėjai laikomi lietuviškos raštijos pradininkais, kurių dėka pasirodo pirmieji knygų vertimai į lietuvių kalba bei originalūs lietuvių prozos kūriniai (Jono Bretkūno „Postilė“). Protestantų kertinis įsitikinimas, kad geram krikščioniui būtina suvokti ir apmąstyti skaitomą tekstą, skatino žmones skaityti ir rašyti jų šnekamąja kalba. Būtent tai skatino lietuviškos raštijos vystymąsi.

Plačiai paplitusi nuomonė, kad būti protestantu tolygu būti vokiečiu. Toks tapatinimas kilo dėl vėlesnių procesų, siekiančių XIX a. Reformacijai pralaimėjus mūšį prieš katalikybę, likusi protestantų bažnyčia atspirties ir palaikymo ieškojo provokiškose žemėse. Ilgainiui tai lėmė provokiškos kultūros stiprėjimą protestantiškose bendruomenėse Lietuvoje bei skatino suvokietėjimą. Visgi ši konfesinė bendrybė nėra vienintelė siejanti Vilniaus istoriją su vokiškąja kultūra. Istoriniai šaltiniai liudija, kad jau Gedimino laikais iš Rygos į Vilnių atvyko nemaža ir gana įtakinga vokiečių bendruomenė, kurią sudarė pirkliai ir amatininkai. Tai liudija viena seniausių Vilniaus miesto gatvių – Vokiečių gatvė, kurioje būtent ir buvo įsikūrę pirmieji vokiečių bendruomenės atstovai. Apie anuometinę vokiečių bendruomenės įtaką liudija Vilniaus vokiečių bendruomenės vyresniojo pirklio Hanulo (Hanulis) veikla. Hanulas – pirmasis pranciškonų vienuolyno fundatorius, Vilniaus seniūnas (1382–1387 m.), 1382 m. vadovaudamas Vilniaus vokiečių miestelėnams išvaręs iš Vilniaus pilies Kęstučio būrius ir perdavęs ją Jogailai. Už tai jam buvo atlyginta – Hanulas tapo Jogailos patarėju bei diplomatu. Kitas žymus Vilniaus vokietis, gyvenęs ir kūręs XVIII a. – Jonas Kristupas Glaubicas, žymiausias vėlyvojo Vilniaus baroko architektas, kurio darbai padarė įtaką visos LDK architektūros raidai.

Teatro, muzikos ir kino muziejus – lietuviško teatro ir kino ištakų sergėtojas


„Būsi Radvilo („rado vilko“), nes radau tave vilko guolyje, – tarė Krivis Lizdeika vaikui, rastam vilko guolyje“. Taip legenda pasakoja apie didžios LDK didikų giminės – Radvilų pradžią. Visgi istoriniai šaltiniai teigia šiek tiek kitokią istorinę tiesą: Radvilų giminė kilusi iš bajorų Astikų, kurių tėvonija buvusi netoli Kernavės. Vytauto Didžiojo bendražygis Kristinas Astikas turėjo sūnų Radvilą Astikaitį, kuris ir laikomas giminės pradininku, jo vardas ir virto giminės pavarde. Pirmasis šia pavarde rašėsi Lietuvos kancleris Mikalojus Radvila, pramintas Senuoju. Čia skaitytojas gali nevalingai stabtelti mintyse, tardamas: „Na gerai, gerai, visa tai įdomu, bet kuo čia dėti Radvilos? Juk turėtų rašyti apie muziejų...“ Tad atsakome: Teatro, muzikos ir kino muziejus įsikūręs XVII a. renesanso ir baroko stiliaus pastate – Mažuosiuose Radvilų rūmuose ir toliau tęsiame iškilios LDK giminės aptarimą. Radvilos iškilo XVI a. Pradžioje ir vyravo LDK politiniame ir kultūriniame gyvenime iki pat XVIII a. pab. Tai buvo viena turtingiausių Europos giminių  ir vienintelė Lietuvoje giminė turėjusi Šventosios Romos imperijos kunigaikščių titulą. Radvilos valdė Mažuosius Radvilų rūmus visą savo giminės klestėjimo laiką. Čia buvusius pastatus dar XVI a. įsigijo Radvila Juodasis. Rūmai ypatingai išgarsėjo XVIII a., juos paveldėjus Vilniaus vaivadai ir LDK didžiajam etmonui Mykolui Kazimierui Radvilai Žuvelei. Rūmus garsino ištaigingi pokyliai, kuriuos ypač mėgo Radvila Žuvelė, ir jo žmonos Pranciškos Uršulės Radvilienės 1747 m. čia įkurtas dvaro teatras, didžiausias to meto Vilniuje.


Teatro istorija šiame pastate atsekama iki pat XIX a. vid. – 1795 m. čia persikėlė profesionalus Vilniaus miesto teatras, o nuo 1810 m. jį iškėlus Mažuosiuose Radvilų rūmuose dar kelis dešimtmečius vaidino įvairios teatro trupės. Vilniaus miesto teatro repertuarą tvirtino Vilniaus universitetas. Teatre režisuotos dramos, operos pagal F. Šilerio, Voltero, Dž. Rosinio ir kt. autorių kūrinius, o dekoracijas tapė pats klasicizmo Europoje pradininkas – Pranciškus Smuglevičius. Nuo XIX a. vid. Mažieji Radvilų rūmai pritaikyti butams...


Pastatas prie savo su teatru susijusių ištakų sugrįžo XX a. aštuntajame dešimtmetyje, čia įkurdinus Jaunimo teatro pagalbines patalpas. O nuo 1996 m. į rūmus įsikelia Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus. Muziejaus įkūrimas siejamas su teatro muziejaus įsteigimu Kauno Vytauto Didžiojo universiteto patalpose, kuriuo rūpinosi Balys Sruoga ir Vincas Krėvė Mickevičius. Karo metu išblaškytais muziejaus eksponatais susirūpinta pokariu ir 1957 m. įsteigtas teatro muziejaus skyrius, kuris 1964 m. pavadintas Teatro ir muzikos muziejumi ir perduotas Lietuvos dailės muziejaus žinion. Kino skyrius įsteigtas vėliausiai – 1992 m., kai muziejui suteikta savivalda.


Muziejus didžiuojasi vieno pirmųjų operatorių Lietuvoje Stepo Uzdono palikimu, kuriam priklauso 10 kino kamerų pagamintų 1930–1970 m. bei visame pasaulyje garsaus kino įrangos gamintojo ir išradėjo „Arnold and Richter“ („Arri“) filmų kopijavimo aparatais (1934–1935 m. gamybos). Vienas seniausių eksponatų – 1687 metų Vilniaus mokyklinio teatro panegirika „Algirdas Didysis Lietuvos kunigaikštis“. Muziejuje saugoma itin vertinga, gausi ir reta XVIII–XX a. muzikos instrumentų kolekcija, kurioje yra ir patefonų pirmtakų – mechaninių muzikos instrumentų (polifonų, sinfonjonų, pianolų), kurių dauguma pagaminta garsiojoje J. H. Zimmermanno įmonėje. Vertingiausia muziejaus bibliotekos dalis – teatrologo Vytauto Maknio, kompozitoriaus Juozo Kamaičio asmeninės bibliotekos. Muziejuje saugomi ir mažai žinomos iškilios tarpukario aktorės Unės Babickaitės (Une Baye), vaidinusios Amerikos, Paryžiaus, Londono teatrų scenose bei kino filmuose palikimas.


Muziejaus kino skyriuje kaupiama įvairi medžiaga, susijusi ir su Lietuvos, ir su užsienio lietuvių kinematografija susijusi medžiaga. Kolekciją sudaro ir asmeniniai kūrėjų fondai bei su kino kūrimu susiję eksponatai. Greta iškilių Lietuvos kino kūrėjų palikimo, muziejus saugo ir sovietmečiu įkurtos Lietuvos kino studijos dokumentus bei eksponatus.

Kultūra gyvai

Kinas mieste

2009 06 17 - 2009 08 21 / Europos kinas istoriniuose Vilniaus ir Kauno kiemuose

 




© 2009 Visos teisės saugomos.
VšĮ Meno avilys.

Sprendimas: TAPE