Šiaurės Atėnų pakraštyje: Evangelikų reformatų maldos namai
Šiaurės Atėnų pakraštyje: Evangelikų reformatų maldos namai


Vilnius – tai „Šiaurės Atėnai“. Štai tokį pelnytą reveransą galima nuolankiai skirti šiam daugiaveidžiui miestui. Ši emblema Vilniui priskiriama ne veltui, o dėl XVIII a. pab. – XIX a. pr. mieste paplitusio naujo architektūros stiliaus – klasicizmo. Klasicizmas palaipsniui išstūmė įmantrų vėlyvojo baroko (rokoko) stilių ir palaipsniui formavo naują architektūrinę madą, paremtą Graikijos ir Romos imperijos architektūra. Būtent šiuo stiliumi Lauryno Gucevičiaus suprojektuoti pagrindiniai miesto statiniai: Katedra, miesto rotušė ir sukūrė Vilniaus – Šiaurės Atėnų veidą. Prie iškiliausių klasicizmo pastatų priskiriama ir Evangelikų reformatų bažnyčia. Ji laikoma viena gryniausių klasicistinių architektūros kūrinių, bene mažiausiai paveiktų romantizmo. Bažnyčia pastatyta 1830–1835 m. pagal žymiausio Lietuvos vėlyvojo klasicizmo architekto Karolio Podčašinskio parengtą projektą. Pastatas iškilo už miesto sienos, prie evangelikų reformatų kapinių, šalia Pylimo gatvės. Puošniausias ir iškilmingiausias eksterjero elementas – korintinių kolonų portikas pagrindiniame fasade. Lietuvoje tai bene vienintelis tokios architektūros portiko pavyzdys. Virš trikampio portiko frontono stovėjo trys skulptūros (panašiai kaip ir Vilniaus katedroje), pats frontonas užpildytas horeljefu „Kristus kalba miniai“ (autorius Karolis Jelskis). Sovietmečiu evangelikų reformatų maldos namuose (veikė iki 1953 m.) įkurdintas kino teatras „Kronika“, kuriame rodyti tik dokumentiniai filmai.

Šie evangelikų reformatų maldos namai svarbūs ne tik architektūra, bet ir savo konfesiniu išskirtinumu, ženklinančiu Lietuvai svarbų tarpsnį. „LDK reformatų bažnyčią pagrįstai galima vadinti politine prasme nacionaline bažnyčia“ – teigia reformacijos Lietuvoje tyrinėtojai. Iš tiesų reformacijos – apie šimtą metų trukusio visuomeninio, religinio, kultūrinio judėjimo svarba Lietuvos istorijoje nenuginčijama. Reformacija vadinamas XV–XVII a. religinis sąjūdis, siekęs reformuoti Romos katalikybės doktriną, religines apeigas bei bažnyčios struktūrą. Šis judėjimas kilo Vokietijos žemėse 1517 m., kai Martynas Liuteris Vitenberge paskelbė garsiąsias 95 tezes, prikalęs jas prie bažnyčios durų. Reformacija suteikė pradžią protestantizmo šakoms, grindžiamoms Martyno Liuterio (liuteronybė) ir Jono Kalvino (kalvinizmas) teologiniais mokymais. Šios protestantų konfesijos, Lietuvoje tradiciškai vadinamos evangelikais liuteronais ir evangelikais reformatais, neužilgo pasiekė ir LDK bei pradėjo savo veiklą greta iki tol LDK teritorijoje veikusių Romos katalikų ir stačiatikių bažnyčių. LDK reformacijos centru tapo Vilnius, galutinai šioje pozicijoje įsitvirtinęs po 1557 m. – pirmojo reformatų bažnyčios sinodo.

Pirmajame Reformacijos etape (XVI a. 4–5 dešimtmečiai) Lietuvoje remtasi liuteronų idėjomis, kurios pasklido tarp visų kilmingųjų luomo sluoksnių atstovų bei miestiečių. Būtent šiuo laikotarpiu buvo padėti pagrindai trims naujiems reiškiniams Lietuvos kultūroje: teologijos teiginius interpretuojančių tekstų rašymui ir skaitymui, kėlusių gausius protestantų ir katalikų disputus teologinėmis temomis; knygų lietuvių kalba leidybai arba raštijos lietuvių kalba formavimuisi; švietimo institucijų pertvarkymui. Šie procesai vystyti antrosios reformacijos bangos (XVI a. vid.. – XVII a. vid.), iškilus evangelikams reformatams, kurių globėju tapo galingasis LDK kancleris, Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Juodasis. Po jo mirties kalvinistus ėmėsi globoti jo pusbrolis Radvila Rudasis (didysis etmonas, Vilniaus vaivada, LDK kancleris). Galingų didikų globa itin svarbi reformatų veiklai, būtent tai leido reformacijos veikėjams netrukdomai veikti. Reformatus globojo tokie LDK valdovai kaip Žygimanto Augusto motina Bona Sforca, Abraomo Kulviečio globėja, bei pats Žygimantas Augustas, kuris buvo auklėtas evangelikų reformatų. Tačiau visą šimtmetį LDK trukusiame judėjime ši galingųjų globa buvo nenuosekli ir lydima katalikų rengtų pogromų bei persekiojimų. Todėl didžioji dalis reformacijos veikėjų telkėsi kaimynystėje – Karaliaučiuje, Vokiečių ordino valstybės sostinėje, Prūsijos kunigaikštystės sostinėje. LDK reformatai čia telkėsi paskutiniojo vokiečių ordino didžiojo magistro ir pirmojo Prūsijos kunigaikštystės kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio kvietimu. Todėl Karaliaučius tapo spausdintos lietuviškosios raštijos sergėtoju. Būtent čia Martynas Mažvydas išspausdina pirmąją lietuvišką knygą.

Paminėtinas ir kitas LDK reformacijai svarbus miestas – Vitenbergas (miestas Vokietijos žemėse, kur kilo reformacijos judėjimas). Ten anuomet buvo įsikūręs garsus Vitenbergo universitetas, kuriame dėstė Martynas Liuteris. Šiame universitete mokėsi ir Liuterio paskaitų klausėsi žymūs LDK reformacijos veikėjai: Stanislovas Rapolionis (pirmasis Karaliaučiaus universiteto teologijos profesorius), Abraomas Kulvietis (pirmosios aukštesniosios mokyklos – kolegijos Vilniuje steigėjas), Jonas Bretkūnas (pirmojo Biblijos vertimo į lietuvių kalbą autorius). Šie veikėjai laikomi lietuviškos raštijos pradininkais, kurių dėka pasirodo pirmieji knygų vertimai į lietuvių kalba bei originalūs lietuvių prozos kūriniai (Jono Bretkūno „Postilė“). Protestantų kertinis įsitikinimas, kad geram krikščioniui būtina suvokti ir apmąstyti skaitomą tekstą, skatino žmones skaityti ir rašyti jų šnekamąja kalba. Būtent tai skatino lietuviškos raštijos vystymąsi.

Plačiai paplitusi nuomonė, kad būti protestantu tolygu būti vokiečiu. Toks tapatinimas kilo dėl vėlesnių procesų, siekiančių XIX a. Reformacijai pralaimėjus mūšį prieš katalikybę, likusi protestantų bažnyčia atspirties ir palaikymo ieškojo provokiškose žemėse. Ilgainiui tai lėmė provokiškos kultūros stiprėjimą protestantiškose bendruomenėse Lietuvoje bei skatino suvokietėjimą. Visgi ši konfesinė bendrybė nėra vienintelė siejanti Vilniaus istoriją su vokiškąja kultūra. Istoriniai šaltiniai liudija, kad jau Gedimino laikais iš Rygos į Vilnių atvyko nemaža ir gana įtakinga vokiečių bendruomenė, kurią sudarė pirkliai ir amatininkai. Tai liudija viena seniausių Vilniaus miesto gatvių – Vokiečių gatvė, kurioje būtent ir buvo įsikūrę pirmieji vokiečių bendruomenės atstovai. Apie anuometinę vokiečių bendruomenės įtaką liudija Vilniaus vokiečių bendruomenės vyresniojo pirklio Hanulo (Hanulis) veikla. Hanulas – pirmasis pranciškonų vienuolyno fundatorius, Vilniaus seniūnas (1382–1387 m.), 1382 m. vadovaudamas Vilniaus vokiečių miestelėnams išvaręs iš Vilniaus pilies Kęstučio būrius ir perdavęs ją Jogailai. Už tai jam buvo atlyginta – Hanulas tapo Jogailos patarėju bei diplomatu. Kitas žymus Vilniaus vokietis, gyvenęs ir kūręs XVIII a. – Jonas Kristupas Glaubicas, žymiausias vėlyvojo Vilniaus baroko architektas, kurio darbai padarė įtaką visos LDK architektūros raidai.

Kultūra gyvai

Kinas mieste

2009 06 17 - 2009 08 21 / Europos kinas istoriniuose Vilniaus ir Kauno kiemuose

 




© 2009 Visos teisės saugomos.
VšĮ Meno avilys.

Sprendimas: TAPE