Itališkojo Vilniaus beieškant: Šv. Petro ir Povilo bažnyčia ir Laterano kanauninkų vienuolynas
Itališkojo Vilniaus beieškant: Šv. Petro ir Povilo bažnyčia ir Laterano kanauninkų vienuolynas


Vienas austrų publicistas yra pasakęs, kad Vilnius neabejotinai Vidurio Europos miestas – tai liudija kava ir barokinių bažnyčių varpai. Kitiems – Vilniaus barokas yra neįminta mįslė: taip ir neaišku kas lėmė Lotynų Amerikos ir Vilniaus baroko panašumus? Iš tiesų Vilniuje barokas ypatingas, giliai įsišaknijęs architektūrinis stilius (ir ne tik!), aprėpiantis kelis šimtmečius (XVII–XVIII a.) ir palikęs pėdsaką daugumoje architektūrinių paminklų. Todėl gan įprasta Vilnių vadinti „baroko miestu“.

 

Barokas susiformavo Italijoje XVI–XVII a., tačiau neišliko vienalyčiu, nes „nutekėjęs“ į kitas šalis įgavo savitų bruožų. Taip nutiko ir Vilniuje – čia baroko stiliaus architektūra, pasižyminti savitu baroko stiliumi ilgainiui imta vadinti „Vilniaus baroko“ mokyklos vardu. Vienas iškiliausių šio stiliaus paminklų yra Šv. Petro ir Povilo bažnyčia. Tačiau mažai kas žino, kad XV a. susiformavusiame priemiestyje Antakalnyje dunksanti baroko pažiba – Šv. Petro ir Povilo bažnyčia – slepia ir Laterano kanauninkų ordino vienuolyną. Vienuolyno gyvavimo pradžia Vilniuje siejama su 1625 metais, kai įtakingo Vilniaus vyskupo Eustachijaus Valavičiaus kvietimu (Padujoje ir Romoje baigęs mokslus Eustachijus tapo pirmuoju LDK dvasininku užėmusiu aukštus pasaulietinius postus: jis dirbo karaliaus kanceliarijoje, vėliau tapo LDK vicekancleriu) į Vilnių atvyko laterano kanauninkai. Vienuoliai laikęsi šv. Augustino regulos, ypatingą dėmesį skyrė viešoms apeigoms, pamokslų sakymui, parapijiniam apaštalavimui, jaunimo auklėjimui ir misijoms.

Bažnyčios, prie kurios šliejasi vienuolynas, istorija kur kas ilgesnė. Manoma, kad pirmoji medinė bažnyčia jau stovėjo krikščionybės įvedimo Lietuvoje laikais. Be to ji pastatydinta pagonių meilės deivės Mildos šventyklos vietoje. Dabartinė mūrinė Šv. Petro ir Povilo bažnyčia pradėta statyti 1668 metais, fundatoriaus Mykolo Kazimiero Paco dėka. Lietuvos Didysis etmonas, Vilniaus vaivada M. K. Pacas yra kilęs iš įtakingos LDK didikų giminės, kildinusios save iš romėnų, be to bandžiusios giminiuotis su garsia italų florentiečių Pazzi gimine. Šis įtakingas didikas ne tik rėmė bažnyčios statybą bei pasirūpino jos išlaikymu ir po savo mirties, bet ir nusižemino, liepęs savo palaikus paguldyti po bažnyčios slenksčiu. Atgailaujančio M. K. Paco palaikai su įrašu „Hic iacet peccator“ (liet. čia guli nusidėjėlis) mindomi ir šiandien.

Pradėtos Šv. Petro ir Povilo statybos tuoj pat buvo apglėbtos žymiųjų italų meistrų dėmesiu – statyboms vadovavo architektas Džambatista Fredianis, bažnyčią dekoravo Pjetras Pertis, skulptūras kūrė Džovanis Maria Galis, freskas tapė M. da Altomonte. Būtent šių menininkų sukurto dekoro visuma ir leidžia šią bažnyčią laikyti vienu iškiliausių, savičiausių, brandžiausių Lietuvos baroko paminklų. Laikui bėgant bažnyčios dekoras kito – pradėjus irti lipdiniams, juos restauruoti vėl kviesti italų meistrai, interjeras papildytas lietuvių menininkų darbais: žymaus XIX a. skulptoriaus Kazimiero Jelskio skulptūromis, Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslu „Šv. Petro ir Povilo atsisveikinimas“. P. Smuglevičius menininko asmenybė susiformavo studijų metais Romoje, būtent tuomet jis ir išgarsėjo kaip vienas pirmųjų XVIII a. klasicizmo stiliaus kūrėjų Europoje. Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje kabantis paveikslas dailininko amžininkų vertintas kaip pats vertingiausias darbas iš visų bažnytinių P. Smuglevičiaus kompozicijų. Tačiau ne tik iškilių menininkų kūriniai tebegarsina Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. XVII a. šventykla buvo plačiai žinoma dėl švč. M. Marijos Maloningosios paveikslo, atvežto iš Italijos (Faencos). Švč. Dievo Motinos atvaizdas ilgą laiką vilniečius saugojo nuo karų ir marų.

 

Itališkojo stiliaus pėdsakų matyti ir kituose Antakalnio pastatuose. Šį priemiestį suformavo didikų, stambesnių ir vidutinių bajorų, bažnyčios pareigūnų bei pasiturinčių miestiečių statydinti vasarnamiai bei vilos. Iškiliausieji – Sapiegos, Pacai – statydinosi itališkojo manierizmo stiliaus dvarus. Šis stilius tarsi  pereinamasis – jam būdinga ir renasanso ir baroko stilių bruožai:  įmantrumas, abstraktus puošnumas. Minėtieji dvarai – tai Sluškų rūmai, kuriuose buvo apsistojęs net Petras I, Pacų rūmai, kuriuos vėliau įsigijo Pliateriai ir perstatydino ištaigingu rokoko stiliumi (šie rūmai dar vadinti „Kinija“, kadangi buvo puošti anuomet madingu „kinišku“ stiliumi) bei Sapiegų rūmai.

Kultūra gyvai

Kinas mieste

2009 06 17 - 2009 08 21 / Europos kinas istoriniuose Vilniaus ir Kauno kiemuose

 




© 2009 Visos teisės saugomos.
VšĮ Meno avilys.

Sprendimas: TAPE