Koncertų ir sporto rūmai:  modernaus miesto link
Koncertų ir sporto rūmai: modernaus miesto link


Vilniaus moderni architektūra itin nenuosekli. Nors jau XX a. prad. pasaulio architektūroje atsisakoma įmantrumo, ornamentikos ir pirmenybė teikiama funkcionalumui, tačiau Vilnius tuo metu dar neatsisako istoristinių XIX a. pab. būdingų sprendimų, tebeklesti neoklasicizmas, neogotika ir pan. Žinoma, didmiesčio progreso polėkius slopino ir provincijos statusas, Lietuvos priklausymas Rusijos imperijos sudėčiai, vėliau – Lenkijos. Situacija iš esmės pasikeičia sovietinės okupacijos metais, kai Vilnius vėl tampa teritorine ir centrine Lietuvos dalimi, o okupacinė valdžia imasi Antrojo pasaulinio karo suniokoto miesto atstatymo darbų.


Nors naujoji sovietinė ideologija atsinešė „šviesaus rytojaus“ mitu grįsto industrinio progreso nuotaikas, įkvėptas žymiųjų bolševikų avangardistų, tačiau mūsų miestą ėmė gvieštis socialistinio realizmo, retrospektyvaus neoklasicizmo stiliai. Barokinių miniatiūrų išraižytą miestą aplenkė konstruktyvistinės Tatlino architektūros dvasia alsuojančios fantasmagorijos. Vis dėlto tai negelbėjo nuo esminių miesto kraštovaizdžio pakitimų – iki pat šeštojo dešimtmečio pabaigos projektuojami ir statomi pompastiški, monumentalūs „rūmai“: Martyno Mažvydo biblioteka (1953–1958 m.), Vilniaus geležinkelio stotis (1954 m.)  „Tėvynės“, „Draugystės“,  „Pergalės“ kino teatrai ir kt. Situacija pasikeičia pasklidus chruščiovinio „atlydžio“ nuotaikoms, kai 1955 m. sovietų vadovybė priėmė nutarimą „Dėl nesaikingumo statyboje ir architektūroje pašalinimo“. Nutarime raginama atsisakyti neoklasicistinės ornamentinės puošybos ir sukti industrializacijos keliu. Tai skatino naujų gelžbetoninių konstrukcijų ir modernizmo stiliaus, apjuosusio miesto istorinį branduolį, plėtrą. 7–9-uoju dešimtmečiais plečiantis miestui bei kylant miegamiesiems rajonams, Vilniuje ėmė rastis vis daugiau pagal individualius projektus pastatytų objektų. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Koncertų ir Sporto rūmai (1965–1971 m.). Šis stačiakampio plano betoninis pastatas laikomas originalios konstrukcijos – ant gelžbetonio rėmų pakabintos iš anksto įtemptos gelžbetonio perdangos. Ši konstrukcija 1973 m. pripažintas pasauliniu išradimu bei apdovanota už originalų inžinerinį sprendimą. Koncertų ir Sporto rūmai – sovietinio modernizmo simbolis – ilgainiui tapo vilnietiškojo tapatumo dalimi bei susietas su Lietuvos nepriklausomybės atgavimo istorija – čia 1988 m. vyko Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimas, 1991 m. – Sausio 13-osios ir Medininkų tragedijos aukų laidotuvės. Tačiau šalia vėlyvųjų lietuviškosios tautinės simbolikos aspiracijų Koncertų ir Sporto rūmai ženklina ir ankstyvos miesto kultūros griūtį. Bendrieji ir individualūs miesto kaitos planai ne tik pildė ir plėtė miesto ribas, bet ir griovė senojo miesto istorinę tapatybę. Koncertų ir Sporto rūmai buvo pastatyti Senųjų žydų kapinių vietoje. Šiose nuo 1592–1593 m. minimose kapinėse palaidoti Vilniaus rabinai, žymūs žydų visuomenės ir kultūros veikėjai. Kapinėse atgulė (vėliau palaikai perkleti)  ir pasaulinio garso Talmudo ir Toros tyrinėtojas, Vilniaus Gaonas Elijahu Kremeris (1720–1797 m.). Bet 1955 m. Vilniaus miesto vykdomojo Komiteto nurodymu kapinės buvo sunaikintos, XVII–XVIII a. sukurti antkapiai sutvirtino Vilniaus modrernių pastatų ir tiltų betoną.


Antrasis pasaulinis karas ir sovietinė ideologija Vilniaus tautinį identitetą pakeitė iš esmės. Pirmą kartą Vilniuje įvyko tautinė „kolonizacija“. Buvęs daugiakultūriu žydų, lenkų, rusų miestu, Vilnius tampa išskirtinai lietuvių miestu. Ilgainiui miestas tampa ne tik socialistinės respublikos vykdančiosios valdžios galios centru, bet ir kultūros bei miestietiško išlaisvėjimo branduoliu. Pokario kovoms aprimus, mieste telkiasi likęs intelektualinis ir kultūrinis elitas, ginkluotoji rezistencija keičiama pasyviaja, kitaip dar vadinama disidentiniu judėjimu. Sąmoningumą puoselėjantis branduolys po truputį stiprėja, politinė sistema pamažu laisvėja, atsiranda erdvės reikštis maištui ir laisvės troškimui. Universitetinė studentija ima burtis į pirmąsias viešas demonstracijas (1955–1959 m.), neformalius kraštotyrinius (nuo 1963 m.), literatūrinius (nuo 1958 m.) sambūrius. Daugumą jų KGB traktavo kaip sovietinei ideologijai priešišką veiklą, mėgino kontroliuoti arba visiškai uždrausti.


Aštuntojo dešimtmečio pradžioje kilęs hipių judėjimas prisideda prie disidentinių nuotaikų plitimo. Nors hipiai ir nebuvo disidentai, bet jų veikla laikoma priešiška režimui. Sovietinės ideologijos sargai baiminosi ir nemėgo hipių, nes šių pasaulėžiūra visiškai neatitiko sovietinių normatyvų. Hipiai kaip ir kitas antitarybinis jaunimas buvo persekiojami bei registruojami KGB. Vienas įsimintiniausių šio judėjimo įvykių – tai 1971 m. įvykęs pogrindinis roko festivalis restorane „Žirmūnai“. Paradoksalu, kad būtent šis rajonas – vienas pirmųjų miegamųjų rajonų, simbolizavusių tarybinio žmogaus kasdienių poreikių viršūnę – tapo lietuviškojo Vudstoko festivalio (Amerikoje vykusio 1969 m.) vieta. Šis „Sartakovo Trio“ muzikantų iniciatyva Vilniuje įvykęs „seišenas“ tuo metu buvo unikalus, beprecedentis reiškinys visoje Sovietų Sąjungoje.


Štai kaip šį išskirtinį įvykį atsimena jo liudininkas muzikantas Olegas Zacharenkovas: „Iš Rygos pakvietė „Natural Product“ – bliuzo ansamblį, kuriame grojo Pete Andersen ir Seiskis. Renginio pretekstas buvo gitaristo Olego Sartakovo gimimo diena. Dalyvavo „Olego Sartakovo trio“, „Gėlių Vaikai“, „Rupūs miltai“, „Natural Product“. Dalyvavo A. Jegorovas (Džyza) grojęs „Nuogi ant slenksčio“ su hipsteriu, pravarde Fikusas, kuris nebuvo muzikantas, bet virė tam pačiam katile. Džyza su Fikusu gan pikantiškai šaipėsi iš sovietinės estrados. Susirinko absoliučiai fantastiška publika. „Sartakovo trio“ užgrojo Lennono dainą „Cold Turkey“, vienas vaikinas nusirengė iki pusės ir užsilipo ant stalo. Tada visus pagavo siautulys ir apėmė ekstazė… Tačiau ant scenos užlipęs restorano administratorius ragino nustoti šėlus, primindamas, kad „čia ne laukiniai Vakarai“. Susirinkusieji dar pasiklausė grojusių grupių, šoko ir visi pasijuto taip, kaip vargu ar kas tuomet drįso net įsivaizduoti. Vargu bau. Man iki šiol šis vakaras atrodo neįmanomas ir fantastiškas. Pilna salė laisvo šokio ekstazėje paskendusių žmonių, o už lango – nyki sovietinė santvarka… Šis renginys iš tiesų precedentų neturėjo visoje Sąjungoje, ir apskritai buvo bene vienintelis tokio pobūdžio susibūrimas.“

Kultūra gyvai

Kinas mieste

2009 06 17 - 2009 08 21 / Europos kinas istoriniuose Vilniaus ir Kauno kiemuose

 




© 2009 Visos teisės saugomos.
VšĮ Meno avilys.

Sprendimas: TAPE