Pranciškonų vienuolynas: nuo gotikos iki Marco Chagallo
Pranciškonų vienuolynas: nuo gotikos iki Marco Chagallo


Kas galėtų patikėti, kad seniausias vienuolynas Vilniuje sergėjo brolių pranciškonų atnašavimus, stebėjo Napoleono karių mirtis, lydėjo žydų kultūrą užmarštin? Vienuolyno ir bažnyčios ansamblis, užimantis vieną didžiausių Vilniaus Senamiesčio plotų (aprėpiantis Kėdainių, Lydos, Pranciškonų ir Trakų gatvių statinių grupę), įamžina neramų Vilniaus istorijos kismą, atliepdamas jį ir savo pastatų architektūroje. Nors ankstyvasis architektūros palikimas (iki XVIII a.) – fragmentiškas, tačiau vienuolyno Švč. Mergelės Dangun ėmimo bažnyčia (pradėta statyti 1410 m.) žymi trijų pagrindinių architektūros stilių – gotikos, baroko ir klasicizmo – raidą. Vertingiausias architektūrinis palikimas – gotikinis. Mat tai seniausias visuotinės architektūros stilius Lietuvos architektūros istorijoje. Gotika – XII a. Prancūzijoje susiformavęs architektūros stilius, Lietuvą pasiekęs stiprėjant miestams, plintant katalikybei ir tik nuo XIV a. vidurio pasireiškęs pilių architektūroje. Pranciškonų vienuolyno Švč. Mergelės Dangun ėmimo bažnyčia anuomet buvusi pačia didžiausia bažnyčia LDK, iki šių dienų išsaugojo gotikinius „krištolo“ skliautus, pranciškonų katedros galingus tūrius bei vieną seniausių Lietuvos mūrinėje gotikoje plytų portalą. Šie pastatai ne tik vieni seniausių Vilniaus architektūros likučių, bet susiję ir su ankstyvąja katalikybės plėtra. Pranciškonų, elgetaujančių vienuolių, ordinas, puoselėjęs neturtą, asketizmą ir paklusnumą, Vilniaus istorijoje užima ypatingą vietą. Šio ordino brolių atsiradimą Vilniuje gaubia mįslinga legenda, kurioje pasakojama apie keturiolikos pranciškonų kankinių nužudymą 1335 m.. Ši legenda negali patvirtinti, ar pirmasis Vilniuje būtent pranciškonų statytas vienuolynas stovėjo dabartinio statinio vietoje. Tačiau naujausi tyrimai rodo, kad dabartinėje pranciškonų vienuolyno vietoje jau XIII a. pab. – XIV a. prad. būta medinės bažnytėlės, o žmonės laidoti pagal krikščionių tradicijas. Tad neabejotinai galima teigti, kad tai viena ankstyviausių katalikiškų Vilniaus vietų!

Ilgainiui vienuolynas plėtėsi, prijungiant didikų ir bajorų dovanotas žemes. XV a. pab. – XVI a. prad. Vilniaus pranciškonams priklausė septyni kaimai, trys ežerai bei 54 namai Vilniuje. 1526 m. Vilniuje lankęsis Austrijos ambasadorius Sigizmundas von Herberšteinas rašė: „Ypač išsiskiria pranciškonų globojamas vienuolynas, kurio statyba itin daug kainavo“. Pranciškonų vienuolynas garsėjo kaip svarbus intelektualinis Vilniaus centras, čia veikė stipriausia XVII a. mokykla, spaustuvė, vienuoliai rengė viešus religinius disputus Vilniaus miestelėnams ir didikams bei teologinio turinio konferencijas. Didelis dėmesys skirtas mokslui ir menui, ypač muzikai. Vienas svarbiausių reikalavimų stojantiems į ordiną ir buvo polinkis ir gabumai muzikai. 1864 m. carinė valdžia atėmė vienuolyną iš vienuolių dėl šių aktyvios paramos sukilėliams. Vienuolyne buvo įkurdintas archyvas. Įdomu tai, kad sekant prancūziškojo Vilniaus pėdsakais, jie atveda ir į Pranciškonų vienuolyną – mat 1812 m. karo metu šiame vienuolyne veikė Napoleono karių ligoninė (kariuomenės iždinė įsikūrė pastate, esančiame Didžiojoje g. 1/2; būtent čia apsigyveno ir kariuomenės intendantas Henris Beyle'is – vėliau tapęs rašytoju ir pasivadinęs Stendhaliu). Rekonstruojant tuometinius istorinius įvykius populiarus JAV „Discovery“ kanalas šiame vienuolyne filmavo paskutines prancūzų karių agonijas. Anot istorinių šaltinių, nei vienas šioje ligoninėje gydytas karys neišgyveno.

Kaip ir daugelį vienuolynų bei bažnyčių – Pranciškonų vienuolyną ir Švč. Mergelės Dangun ėmimo bažnyčią garsino stebuklingi paveikslai. Bažnyčia įžymi Švč. Mergelės Marijos paveikslais, o dar labiau išgarsėjo stiuko skulptūra, vadinama Baltąja Mergele. Nuo XVIII a. vidurio šis vienas meniškiausių vėlyvojo vilnietiškojo baroko dailės kūrinių lankytojus pasitikdavo vienuolyno svečių kambaryje. Uždarius vienuolyną ši skulptūra paliko užmūryta nišoje. XX a. tarpukariu pranciškonams trumpam vėl atgavus vienuolyną, užmūrytoji Baltoji Mergelė vėl išniro iš užmaršties – skulptūra pernešta į bažnyčios koplyčią. Būtent čia ji per stebuklą ir išliko iki pat mūsų dienų per visą sovietmetį, nepaisant to, kad bažnyčia buvo paversta archyvinių dokumentų saugykla.

Vienuolyno ansamblis sietinas ir su dar viena Vilniaus kultūros dalimi – žydiška miesto dalimi. Pranciškonų vienuolyno pastatai XIX a. pab. – XX a. prad. tapo žydų kvartalo dalimi (Trakų g.), o Antrojo pasaulinio karo metais ir geto dalimi (Lydos g.). Vilniaus istorija neįsivaizduojama be jidiš kultūros, giliai įsišaknijusios žydų atmintyje. Vilnius kaip Lietuvos Jeruzalė, Šiaurės Jeruzalė, litvakų kultūrinis, intelektualinis, religinis centras iškilo XVIII a. antrojoje pusėje, visų laikų iškiliausio Vilniaus žydo – Vilniaus Gaono Elijahu ben Šlomo Zalman gyvenimo metais. Būtent jo dėka Vilnius tapo dvasiniu ir kultūriniu žydų centru. Vilniaus Gaonas laikomas iškiliausiu Talmudo aiškintoju, kuris išaiškino Talmudo klaidas, įsivėlusias šimtmečius jį perrašinėjant. Visame pasaulyje skaitomas Talmudas spausdinamas su Vilniaus Gaono komentarais. XX a. prad. Vilnius tapo litvakų, LDK (Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos, Latvijos) teritorijoje gyvenusių žydų, kalbėjusių jidiš kalba, arba Litvakijos sostine. Tačiau dar XIX a. antrojoje pusėje Vilniuje duris atvėrė pirmosios jidiš kalbos spaustuvės, padėjusios vystytis šiai kalbai: Vilniuje sukurti pirmieji grožinės literatūros – prozos bei poezijos – jidiš kalba kūriniai. Jau 1925 metais čia įkurta JIVO („Jidišer visnšafterlecher institut“) – Žydų mokslo institutas, tyrinėjęs jidiš filologiją, žydų istoriją, kultūrą, ekonomiką ir t.t. Jo globėjai – pasaulinio masto mokslininkai: A. Einšteinas, Z. Froidas, E. Bernšteinas ir kt. (Antrojo pasaulinio karo metais JIVO centru tapo atstovybė Amerikoje, Niujorke). Todėl nenuostabu, kad iš Vilniaus yra kilę daug žymių žydų: pasaulinės kultūros veikėjų, rabinų, mokslininkų, rašytojų, rašiusių jidiš ir hebrajų kalbomis. Vieni žymiausių XX a. prad. visuomenės veikėjų buvo Cemachas Šabadas – „Daktaro Aiskaudos“ prototipas ir personažo įkvėpėjas, net dvi Gonkūrų premijas pelnęs prancūzų rašytojas Romainas Gary (Romanas Kacevas), didis smuikininkas Jaša Cheifecas. Žymios Paryžiaus Monparnaso mokyklos branduolį taip pat sudarė Vilniaus žydai, čia gyvenę ir mokęsi litvakai, tokie kaip Jacques'as Lipchitzas, Kremegne‘as, Soutine‘as, Marcas Chagallas ir kt. Negana to iš litvakų kilę tokie žymūs kino kūrėjai kaip Woody Allenas, Kirkas ir Michaelas Douglasai, Stevenas Spielbergas bei kt.

Kultūra gyvai

Kinas mieste

2009 06 17 - 2009 08 21 / Europos kinas istoriniuose Vilniaus ir Kauno kiemuose

 




© 2009 Visos teisės saugomos.
VšĮ Meno avilys.

Sprendimas: TAPE